Baublis

Ne toli Viduklės, kur yra Lypkiškė, iš tenai, šnek senijei žmonis vienas kitam, kad gyveno vienas žmogus, našliu palika, o jo vardas buvo Baublis; dar turėje du sunu. O kada patsai pasimire, paliko gaspadorystę viresniui sunui, bet jaunesnysis jėmė vis prašyti, kaulyti, vis zisti, į akis lįste be parstoimo, kad jami ans pavestu

savo gaspadorystę, sakydamas: „aš tavį iškaršįsiu, keip jaunesnis budamas!“ — O tas įtikejo savo broliui, atidavė gaspadorystę. Už nedėlės, už kitos išvarė savo brolį viresnįjį su terba, sakydamas: ,,kam tu turi dykai duoną valgyti! Gali eiti ant službos, ar ubagauti sau, kam aš tavį turiu penčti, kaipo paršą, arba meitelį kokį“? O tas brolis, ne norėdamas kas diena su broliu savo bartis, pajeme terbą, lazdą ir išėjo sau verkdamas, kur galva neš, ko lėtas ir liurbis buvo. O kada išeje už pirmos dienas pri didelios labai gyrės, iš pagados vasaros laike sausa buvo, €je dieną ir naktį par girę, rado bites bedegantes medije, agleje ir šaukė ing ausis ano pagelbos. O tas turėje briliuką apskritą vailokinį ant galvos, su tum pasiseme kelius kartus vandenų iš balos ir, užgesinęs ugnį, pagelbėjo degančias bites. O po to 6jo par gyrę toliaus tris miles, ir tenais rado didelį dvarą ir senelį tejp žila galva, kaip sniegas žiemos laike. Teip ansai prašš to senelio, kad .ans priimtu ant službos, o tas senelis, matydamas tokį jauną žmogu, uždavė jam mandrų darbą sakydams teip: „jei tu su viena nakče iškulsį mana celą bertainio gala jaujės kviečių, tai aš tavį priimsiu, ing savo žentus ir savo visą dvarą — aš tikrai sakau, kad pavesiu ir visą gaspadorystę tau atiduosiu, 0 jei to nepadarysi, galėsi vel sau atyrįti, iš kur atėjei." O kada atėjo vakars ir senelis pavalgidino vakarienės, parodė jam savo dukterę, kuriam labai patiko, o paskui parodė jam, kur daugel javų sukrauta buvo. O kada tas nučje ten gulti-į jauję, tada verkdamas melde dievo Perkuno pagelbos, į kurį jįsai tikėje ir už dievą sau laikė. Teip pabaigęs melstis pradėjo miega noreti. Ant tos valandos stojos į ausis ano didis gaudi- | mas ir užimas bičių, kures degančias pagelbėje. O kad atsiduksčjęs tarė: ,,„ak, bitelės, bukete man padejime!'' ant jo kaip pritvino pilna jauja bičių! Vienos kule, kitos šiaudus verė' ir krata, o kitos grudus ing krūvą aukštyn kas.“ Kaip galedamos ir kaip sumanydamos skubinasi greitai, ir kad iki dienos visą jaujės bertainio galą galetu iškulti ir šiaudus ing vietą sukrauti ir grudus visus į aruodą, į svirną supylt. O ir tą padar6 iki dienos. O kada atėjo senelis, teip rado rytą metą. '"Tada „persigandęs iš tokio stebuklingo darbo ir teip tą Baublį apsikabinęs pabučiavo, su dideliu džiaugsmu

== prijėm6 į savo žentus ir visą savo gaspadorystę ant ano valdžios padavė. O senis turėdamas 160 metų, dar ilgai buvo karšintas iki smerčio par Baublį, ir Baublis klausė ano gražei, o po smerčio senio, valdė pats vienas dvarą ir sulauke devynius sunus iš tos savo gražios pačios. Ir tuos sunus augino padorei ir gražei, ale par nelaimę iš to didžio liapinimo be mokslo ir be darbo, ane, kaipo kumeliukai išdika būdami, ne žinoje ką veikti ir koke del savęs amato išsirasti, ir teip pastojo dideliais užmušėjais. Ir par daug metų anuos svėtas garbavoje, lig gadynės Lenkų; tiktai ten buvo įvisus visa gentkartė didelių užmušejų, kuriuos tik su karia te-galėje išnaikinti ir iškarti. (Nuo Zidoriaus Basčio iš Paserbenčių kaimos, Resiainių pav. užrašė M. Davainis - Silvesiraitis).