Apė Laimes

Kitą kartą vienas žmoguš gyvendamas ne turėja laimes: visur, kur jis tarnava, užtikdava aną nelaimė. Matydamas kitus, turenčius laimę, ussimanė ir jis atjėškoti — teip jis ir išėja į svietą sav laimės jieškoti. Vaikščiodamas kelias dienas, prišja mišką, o, eidamas par mišką, pamatė trobelą. Į6jąs nieka ne rada, o, budamas pavargęs, užlipa ant kakalia pailseti. Vidurij' nakties įeja kelias labai gražei apsidariuses moteriškes, šukavos sava geltonus, kaip auksas žibančius, plaukus (čiuprę). Po valandos už langa atsiliepė balsas: „laimes, laimės — šimts mirė, šimts gim6...." Laimės ta- Te: ,„katr6 mir6 — gyvenimas atilsė, katrė gimė — laime.'? Po valandos įėja kitos kelios moteriškos, o pirmoses išėja iš trobelės; dabar į6juses buva negražes, nuplyšuses ir atsigula į lovas. Už valandos vėl už langa: „laimės, laimės — šimts mire, šimts gimė... .'? — ,,Kat- Te mirė — nelaimingi, katrė gime, tie vargingi!" Vai. kinas, ant kakalia budainas, viską girdėja, dėlto nūmane, ir jam tos nuspėja nelaimę. Dėlto, kuoveikiausei no kakalia nulipęs, užriko: „„tai ir man jus teip lėmet' ant nelaimės, tai nores dabar atmainykit' sava lėmimą, o jai ne, tai tuoj' jum užmaūšiu!...." Laimės tarė: , tau

mes ne galim atmainyt likumą, bet ant tava vargu atsiveizėjuses — pačią gausi laimingą, gimusią po turtingom laimėm:..... * Vaikinas, padčkavojąs laimėm už tokį gerą, išėja. Parėjus namon, neilgai buvus, ateina piršlis, kuris jį perša už vienturtės ukinįka dukters. Kada jisai apsived6 ir buva šeimynįku laukė, kada ačdava javus, visados ant pačios laimės, ir javai derėdava kuo geriausei. Pati vieną karta tarė: ,,kam sėji vis ant mana, s6k' ir ant sava laimėūs;'' šis par apsetos dirvos kertę parbrida ir tą kertę ant sava laimės augt' palika, okada javai užauga, užbristoji dirvos kert6 visiškai buva nuspelgus — iš ten ne kokia pelną negalėja išeiti. Delto nog to karta visados viską ant pačios laimės dare, ir budava kuogeriausei, ir jis gyvena turtingai. (Užrašė Narvydas iš Trumpaičių, Žagarės val., Šaulių pav.