Kaip velnias pas žmogų ėja unt darba

Žmogus ne bagots iščje į girę medžių kerst ir išsineše dunos abrakioką ir pasidėjęs out kelma: budelis atejęs ir atėmęs ton duną; ir ons parėje į peklą ir ano ne-be-prijėm' į peklą, kad bedna žmogous atėmė duną; anon vare užderbti. Ons atėje pri to žmogous ir sakčatėjęs: '*prijimk munį,aš padėsiu derbt.“ Zimoguos atsakė anam: “aš . pats mažą turu kun derbte; kun aš dusu tavei darbą?? Tas budelis sakė anam: “čę yra tokias pelkės pona girio" “prašysma ano, gal jis pazvalys mums ten išplešte, dervą padaryte ir įsesma rugius." Nu, gera' ir susigadeje unt to: tas žmogus saka: lai, bus tap, ašasu pri pona prašysu tos pelkės,ja ponspazvalys mums, ta mas darbusmos ten." Tas žmogus nueji pri pona ir praše: ''ponali,pazvalyk mune tame šmote pasiderbte dervos šmotelį, kad galččiu įseti ten jabkon," Nu, pons pažvalyj' ir myslėje pons, kad na galės jis ten n6ko padaryte. Par6je tas žmogus numin ir atrada ton budelį tenai sava numuse, ta-b-laukont;saka budelis:*dabar kun girdėja naujina pri pona?" Žmogus atsake anam: **pazvalyje pons; jai tiktai galėsma mas ten kun gera padarytei" Budelis atsake: *'na rupinkis, kad mas derbsma, ta ir bus gera" ir išėje anudu į ton gerę. Rovė tas budelis čėlus medžius ir išderba jis ten labą šmotą dervas; įs6je anudu ten rugiun šmotą ir užauga laba puiki ruge; jau tam ponu pradėje anam pavids imty, ir nabzvalej' tun rugiun be-atimti; pons pats pasiunte sava šamyną ir soveže tus rugius į dvarą ir pridėje dedelį darženę; tas žmogus su tu budeliu laba galės anudu sava protis. Tas budeles saka tam žmogu: "palauk biškį, aš dar asu pri pona ir prašysu, kad mune pazvalytu bent viną naštą tun rugiun parsinešti;"tas žmogus atsakė tam budeliu: *'nu, gera, aktagi pri pona; jai išprašyset, būs mums dar gera.'' Nueje budelis pri pona ir praše pona: *'ponali, mas tap sunke pracevojom, ba-kol mas įsėjom tus rugius, vo dabar ateme nu Musų; pazvalyk dabar mumis bent ving naštelį

=

parsinešty ;'' pons atsake: *'neškis, kik pats paneši!" Parėje budelis pri sava žmogaus ir sake: “nu perke kanapių bent dešimtį štukelių, vo aš vysut vervę ir asut pri pona parnešte tun rugiun." Nuperka dešimt" štukelius kanapių jr suveje į viną vervę ir nu6je tasbudelis parnešte tun rugiun; jis pasetise į žardyną ton vervę ir sudėje visas rugius iš tos daržynės, ir atnešens į numus to žmogaus; pamatęs pons ne įinana, kon daryte, kad jau vesą daržynę rugiun išneše. - Pons turėje laba badončius do jaučiu; kur na kas ta galėje pri anun prište; lipe paleste tūs jaučius, kad anon subadytom. Ty jauteaje laba baubdamis pri to žmogous; pons mislyje, kad anon subadys unt vytas, ty jaute prieje pri to žmogous nešens tus visus rugius ir do jaučius ir sake:*žmogou,ar uždirbau aš tau už ton dunas abrakioką, kur aš tava pajėmiau, kur buva girio' pasidejęs?" “Zmogus atsakė:*'kik ten ta buvo tos dunos maža, aš nagalutik daug nu tavęs prijimte;" tas budelis atsake: **na rupinkis, aš buvau iš peklas išvaryts d6l uždirbima tos dunas; kada jau busit kontens mona užderbema, tada aš galėsu-t vėl pargrinšte, kur buvįs." Žmogus pasakė. “mona na buva tik verta, vo kad munim tik atedute, aš prijėmu." Budelis pasake: “nu gera, su Divu; palek, dabar nu munęs spakainigs ir aš nu tavęs ir griušu dabar į peklą," ir tap pasakęs ir išeje nu to žmogous. (Kvedainiuos, Telš. pav. užrašė A. Pogodin. *+Žyvaja Štarina 1894. p. 248).