Kaip Markų Kristus apdavanaja

Buva žmagus, vardu Markus. Nieka sava anas neturėja, nei grįčias, nei žemės. Tarnava par vienų ukinikų, gaudamas kas met? ažū tarnystį algas: verdingį (tris skatikus) ir bundelį. Atbuvįs par tų ukinykų tre jus metus, sumislyja, Markus ait' taliau svietan pasižiuretu. Aina, aina ir sutenka ubagų, katras jį praša almužnas. Davė jam Markus bundelį ir vienų verdingį. Paskui vel aidamas, sutenka kitų ubagų. Ir tam davė verdingį ir bundelį. Un gala sutika ir trečių ubagų. katram atadavė paskutinį sava verdingį ir bundelį. Aina taliau keliu ir pamata priekin atainunčiuos čielų dvilikų ubagų. Markus buva žmagus geras širdės ir nebeturedamas, ką ubagam duot, sumislyja vėli jų viškai išsilinkt. Išeja iš kelia ir aina par dirvas. Vienas ubagas pradeja jį šaukt, anas pradėja da graičiau ait.

— 193 — š

Tadu vienas ubagas jem6 ažeja jam skersai kelių ir pastaja. Klausia Markų: ka teip begi ir ka dėl iš kelia

išsilinkei?" — ,„Neturiu ka jum duot, - atsakė Markus,

-ažtat ir išsilinkiau." "Tadu prėja ir visi ubagai. Viresnisai iš ubagų sak6 jam: — ,, Mes nuo tavi nieka neraikalaujam. Tavį tai galim apdavauat6ė. Sakyk, ka nari?" "Tas ubagas tureja skurynį terbų ir lazdų. Vienas iš sales pašnibždam Markui saka: ,, Prašik dungaus,

čia Kristus!" Markus pamislyja sau ir saka: ,„kad jau

nari manį apdavauat', tai ataduok man sava šitu terbų!" Atadave Kristus jam terbų ir pasakė: — ,,kų tik narėsi šitan terban inkištė, tai tik paliepsi: lisk terban ir inlis. Nu, e daugiau ka nari?" — ,, Kad jau davei terbų,

tai duok ir lazdų!" Kristus atadavė jam lazdų ir pasakė: — ,„ku tik naresi lupt, tai tik pasakysi: lazda, lūpk! ir lups." — Padekavaja Markus ir jau narejaait, bet Kristus da tarė: — ,„Palauk! Da duosiu vienų mylistų, katras prašysi; tik apmislik kakia tau yr" raikalingiausia?" Vienas iš ubagų nuksėja jį pašanen: — „Prašik dungaus — čia Kristus!" Markus Mislyja sau: et,

niekai dungus; raikia da un žemės givint. Paskui tar6; — ,„kad jau apdavanajei terbu ir lazdu, tai narė" gaut" šitas liuikas, kur anas ubagas kurija!" Ubagas tuoj' ištraukė iš duntų liuikų ir atadavė Markui. Da paduodamas pasakė: — „šitas liuikas niekadas neiškurisi!" Padekavoja Markus ubagam, atsisveikina ir pasiskyr6 su jais. Aina, aina ir ažeja vienan dvaran. Jau buva vakaras ir jėmė Markus prašytės unt naktigu!- ta. Dvariškei jam atsakė: — ,,Mes labai tamstų prijmtumem, ale kad par mum naktim vaidenas, tai ir mes unt naktės kitur išvažiuojam.“ Markus apsijėmė pergulet. Kaip tik pradeja timt, tuaj' visi dvariškei išvažiava kitur, palika Markų tik vienų. Anas ramiai sau pasdeja galu-galvų terbų, pasistatė šalij' lavas lazdų, asideg6 liuikų ir atsigulė. Neilgai laukus, jėmė velniai rinktės, jėmė ait. Prisigruda gražiai pilna grįčia. Ataja ir jų viresnisai ir liepė Markui išeit'. Šis atsakė, kad negalųs išcit, kalai liuikas nepabaigsiųs kuryt'. Velnias tarė: — ,,Duok man, aš graičiau iškurisiu!'? Kad jem6 velnias liuikų traukt, jeme dūmus laist! Pilnų grįčių dumų prilaidė, kad nebemata vienas kita; bet liuikas niekaip negalėja iškurit. Snpykis velnių viresi — 194 —

nisai svied6 liuikų palavėn ir surėka: — ,,Griebkit jį iš lavas!" Tadu Markus pajėmė terbų ir sušuka: „liskyt,

maišan!" ir visi velniai, kų bežiuriunt, sulinda. Jau un rytų, ataina dvara užveizda i ir šueka sau: ,,„gal jau ažkamava šitų žmagelį." Jam darunt durys, Markus pamislyja, kad daugiau velnių ataina, sureka: ,,lisk terban!" Ir inlinda užveizda terban. Ataja kitas šeiminiškis šita vadintu ir šitų inkišs maišan. Paskui ataja ir trečias ir ketvirtas, vis juos Markus terban suvarė. Ataja un gala uredas ir klausia: — „Ar nebuva atajį čia mana žmanės?" — „,But', tai buva, - atsak6 Markus, - bet aš mislidamas, kad velniai suvariau visus terban." — ,„Aj6, geradejėlau! Palaisk man juos; nes un darbų raikia ait""? Markus ištraukė terbų iš palavia ir, atrišįs terbų, išlaidė dvariškius, e velnius vėl ažuriše, nunešė kalvėn, padėja un priekala ir jėmė su kuju mūšt, prikalbinedamas: ,,Ar nebes'vaidinsta daugiaut Ar "nebes'vaidinsta daugiau?" Velniai tik čipia ir rėkia: — „„Nebes'vaidinsma! Nebes'vaidinsma! "Tik duok mum atsijimt' pakaraitį, katras tuos" namuos? yra pa pamatu!" — ,,„Nu, pas'jimkit!" Išlaisti velniai, išsispaistė pa visas šalis, Kaip audra, Kasydami nugaras. Nuo ta karta daugiau tam dvari niekas nebegundina. Neužilga potam Markus numire ir eja dungun, bet ties vartais

sus'tika Petrų, katras tar6: — „Matai, kai liepiau prašyte Kristų dungaus, tai neprašei, e dabar delta atajai! Markus sušuka: — „,,lisk terban!" Šmurkš!

Petras ir inlinda terban. Ineja Markus dungun ir aina sau taliau, nešdamas Petrų terbaj' un pečių. Susitika Dievų. Dievas jį klausia: — ,„Ar nematei Petrai" — „,„Egi štai turiu terbaj'" atsakė Markus. — „Aje, graitai palaisk, nes prilis dūungun visakių neraikalingų!“ Petrų Markus išlaide, e ja Dievas iš dungaus jau nebevare. („Zarštimas,“ Južint. par.)