Apie vienų senelį, katras niekadas n'eja bažnyčian

Seniau miškuos givena vienas senelis. Anas nieka daugiau nedirbdava, kaip tik pavalgįs kakių šaknelių, grybų arba uogų ir šakinedava par ravų. Vienan pusėn rava peršakįs, sakydava: — „„Čia tau dieve!" kitan pusėn atšakįs sakydava: — „Čia man dieve!" Labai anas buva geras senelis. Nus'bada velniui žiurėt in takį senelia gražų givenimų. Apsivertįs kunįgu, ataja un senelį ir pradeja jį prikalbinet, kad aitu nars kartų bažničian. ,,Matai, —- saka, - šindei' didele švint6; žmanės aina bažničian pas'melstu, e tu čia par ravų šakinedamas, nei šių, nei tų šneki!" Paklause senelis ir eja bažničian. Preja un didelį ežerų: visi žmanės eja aplinkui, e senelis pereja tiesiai par ežerų, nė kajų nesušlapa. Nuveja bažničian ir pilnų rada žmanių. Pake- Iš akis aukštyn ir pamatė, kad pakreklej' bažničias atsisedį du velniukai, pas'tieai jaučia skurų ir raša visų griekus, kas tik kų bažničiaj' sugriešija. Niekas jų nemate, tik vienas senelis te mate. Prirašė pilnų skurų ir nebebuva kur rašyt6ė. Pajemė vienas velnias, inaikunda vienų kraštų skuras, kitas kitų ir jem6 timpt". Bet matit kad skurų pertimpė, nes truka par pusį ir velniai abu nuburbeja žemėn, + Vienas net ragų nus'- laužė. Tu regedamas senelis, jėm6 ir susijuok6. Kų bežiuriuūnt velniukas, vel pakrėklen usirepečkena ir ja griekų ažraš6ė. — Pa visam senelis griža nama", kaip tik preja un ežerų, nareja vėl pereit kaip ataja, bet kaip tik žinge undenin, tuoj' pradeja grimstė. Parejįs nama', niekadas nebėja bažničian ir tik par ravų šakinedava, bekalbedamas tuos žadžius: — „Čia tau dieve!" — ,„Čia man dieve!" (Nuo Daminika SŠirvydžia iš Dauliunų, Južintų parapijas).