Apie vienų gerų senelį

„ Buva vienas labai geras senelis. Anas par visų 8ava givenimų nepaskeikė nie viena karta. Viena kart' velnias sudereja su kitais velniais, kad anas šitų senelį atvesiųs un griekų. Kartų senelis išeja bažničian. Buva graži pavasaria diena, delta eja basas. e vyžas nešės runkaj'. Peja unt ežerų; beainnut ja:n par lieptų, velnias pasivertė in viesulų ir jėmė suktės apie senelį, teip smarkiai, kad ištraukė jam iš runkų vyžas ir inmete ežeran. Seneliui taks užeja piktumas, kad ne nepas'matė, kaip ištarė: — ,,E, jeg čia velnias-gi ir intraukė man vyžas!" Pradžiuga velnias ir verstakuliais nubegis peklan pas'gyrė kitiems, kad anas privertįs senelį in paskeikymų. Bet velniai jam tarė: — ,,Tai čia niekai. Čia iš tava priežasties anas pas'keik6. Ale tegul anas teip pripranta keikt, kad kas dien" griešitu! Ažu šitų dabar tu netiktai negausi davanas, ale da aik ir atligink ažu vyžas!...."

Ataja velnias un senelį ir apsijėmė unt tarnystės. Senelis netureja nei žemės, už tat netureja niekakia darba. Bet velnias prikalbineja senelį, kad ažimtu nuo " pana dirvanus. Ažujėmė dirvanus, nupirka kumelėlį, takių prastų, kad buva tik skura ir kaulai; bet nicka: kaip tik velnias asikiukįs jem6 art dirvanus, verst kelmus ir akmenis, tai tik skreuda, tik skrenda kelmai ir akmenis. Par dien' išar6 visus dirvanus, katrų buva neapmatami platai. Vienų dien' jam beariunt, važiuoja keliu pra šalį panas didelej' karietaj' ažkinkytaj' šešetu arklių. Privažiavįs panas tarė: — „padėk dievas!"

Kaip tik tų ištarė, jeme pana arkliai ir nustaja. Jeme kurmanas su batagu luptė, bet arkliai n'eja anie iš vietas. Tų regedamas velnias tare: — „Netikį pana arkliai kad nebepaveža ratų! Mana kumelė tuoj' išvežtu...." Supykįs panas susispjavįs atsakė: —',,Jegu

tava ta dvesliua iškrutins iš vietas šitų karietų, tai aš tau ataduosu sava šešetų arklių ir nuperku kumelį až tukstančių rublių!...." Velnias vel tare: — „Netiktai kad iš vietas iškrutins, bet ir pana dvaran parvež!" Tuoj panas liepė iškinkit' ja arklius ir kaip tik inkinkė šitų kumelaitį, insiseda karietan, tai kaip tik auragina, tuoj paršvilpė panas nama'. Gavįs velnias šešetų arklių nuo pana ir tukstantį rublių, visa atadavė seneliui. Išartuos laukuos ažusė6ja kviečiais. Kviečiai užauga labai puikus, kad senelis netureja kur dėt. Kitais metais vėl apsibuva velnias par senelį. Pavasarij' *6l ažujemė nuo pana žemės ir ažuseja vel kviečiais, ale seja "tik un kalnų, e slenes palika dikams. Susiedai dyvijas ir juokes iš jų, kad gerųjų žemį, slenes, palika dyku. Bet ataja lutinga vasara ir kas tik buva seta sleniuos, tai unduo išgulėja. E senelia kviečiai kaip muras kalnuos staveja. Dabar ir susiedai matė, kad senelis gerai išsivert6 kalnus ažusėjįs. Kaip tik ataja ruduo, visi senelia susiedai ažuseja rugiais vienus tik kalnus. Bet senelia bernas liepė seneliui set tik slenius. Ažuseja visus slenius rugiais. „Ataja labai sausa vasara ir visa išdžiavena, kas tik buva paseta aukščiau, tik viena senelia rugiai užauga sleniuos. Labai daug sene!is prikulė rugių, kad netureja nė kur padet'. Klausė velnias: — „„Nu ar pakaks tav ažu tai, kad aš tau inmečiau vyžas ežeran ir tu iš Las priežasties paskeikei?" — ,,Kadų-gi tai buvai" — ,,E gi atgal treji metai. Tu ejai bažničian ir par lieptų beainunt, aš tau nutraukiau vyžas!....'' — „Tai jau pakaks! kų gi darysi — kad da butum ilgiau par manį, tai but geriau." Velnias ataake: — „Tai aš nuo tavi išeidamas, da tau paliksiu un paminkla padirbįs gardų gerymų!" Iš sumaltų rugių inmaišės paminktalį, iš katras par nedel' išruga labai gardi misa. Senelis gėrė tų misų ir susiedus suvadinįs čestavaja. Bet jiems begeriunt, susisukė galvas; kasžinka du susiedai sus'bara, pradeja muštės. "Tarpu jų insmaišė ir kiti ir senelį pritraukė. Jemė visi keiktės, daužytės liki krauja ir seneliui pakaušį pramušė.

E velnias išbuvįs trejus metus par senelį, sugryža peklėn ir gava pagirymų nuo Licipera-ažu išradymų ta geryma. Mat buva pradžia degtynės. (Nuo Jona Sirvydžia iš Dauliunų, Južintų parapijos). -