Bajorai ir sodiečiai

Po ištrėmimo musų pirmųjų tėvų iš rojaus, pradėjo jiems gimti vaikai. Bet n6 viena motina musų laiko negali lygintis su Jieva, nes ši gimdė kas metai ir tai ne po vieną kudikį, bet po du, arba ir po tris — vienu kartu. Todėl ir nebuvo nieko ypatingo, kad po šimto me tų Adomui ir Jievai priviso pilna pirkčia vaikų.

Nors Adomas sunkiai dirbdavo, idant išmaitintų savo skaitlingą šeimyną, o Jievos rupesčiams apie apdengimą tos šeimynos niekad nebudavo galo, vienok jų vaikai nevisuomet gaudavo sočiai privalgyti ir vaikščiojo kartais visiškai nuogi. Bet buvo tai ir vaikai! ne toki, kaip dabar musų: kaip tik spėjo katras užgimti, tuoj duok jam visą gorčių pieno! Vieno vaiko vystyklams vos ištekdavo viso ritinio drobės! Ir metus, žinoma, skaitydavo kitaip! "Trijų dešimtų metų Adomo sūnelis, nors galva pasiekdavo skliautą motinos seklyčios, vienok nemokėjo da nekokia darbo, o keturiųdešimčių metų dukrelė vos.pradėjo ganyti žąsiukus.

Vieną dieną Adomui, beariant jaučiais kietą žemę ir apsipylus nuo darbo prakaito srovėmis, pasirodė Ponas Dievas. Nutirpo iš baimės darbštus artojas, nes nuo laiko savo ištrėmimo iš rojaus nebuvo matęs Viešpaties. Baimės suimtas ir puolęs veidu ant žemės, bijodamas ne tiek del savęs, kiek del savo šeimynos, jis laukė, ką pasakys jam Viešpatis.

Bet Dievas nuramino jį, tardamaa:

— Kelkis, Adomai, ir nesibijok, nes Aš nužengiau nuo dangaus tiktai, idant palaiminčiau tavo vaikus.

Išgirdęs šitokius žodžius, sentėvis pradžiugo, bet sykiu ir nusiminė. Atsiminęs nesmagumą del savo paties ir savo moteriškės nuogumo po pirmojo peržengimo Dievo prisakymo, jis pradėjo dabar bijotis nuogumo savo vaikų.

— Viešpatie! — tar6 jis, — neišmanau, kaip Tau dekavoti už Tavo mielaširdystę, bet pirm negi teiksies įžengti po stogu Tavo tarno, leisk man ir mano žmonai nors truputį prisirengti.

Ponas Dievas atsakė:

— Gerai, rengkitos per visą dieną, rytoj aš judu aplankysiu.

Ir pranyko Dievas.

Adomas gavęs teip didelę ir džiaugsmingą žinią, pasiskubino tuoj namole, užmiršęs net jaučius paleisti iš jungo. Atrado jis Jievą milžinišką marginį beaudžiant. Išgirdęs tokią žinią ši nustojo dirbus, džiaugėsi, bet sykiu ir nusiminė. Iškur-gi jau dabar teip umai gauti *iek marskinių tokiems vaikains — milžinai!

Pradėjo abudu, Adomas su Jievą, tarautis ir pagaliaus nusprendė parodyti Viešpačiui tik tuos vaikus, kurie turės kuo apsivilkti, nuoguosius-gi vaikus paslėp- "ti kamaroje, arba už pakuros. Ant rytojaus Jieva nuopat ryto ruošesi pirkčioje. Gražiai ją iššlavė, nuprausė ir švariai apvilko išrinktuosius vaikus, iškeps pries liepsną paliepsnėlių, stalą uždengė balta staldengte, pa galiaus ir pati apsitaisiusi atsisėdo prie ratelio, idant su darbu lauktų savo Sutvertojaus.

Adomas teip-pat laukė, bet stovėdamas priesienije.

Kaip Dievo buvo žadėta, tokiu Khiku ir išvydo jį Adomas. Viešpats pakėlė Adomą ir Jievą, puolusiu prie Jo švenčiausių kojų ir laimindamas juodu ėjo seklyčion, atsisėdo už stalo ir paragavo paliepsnėlių, atsilaužęs kąsnelį. Netrukus pasirodė ir Adomo vaikai.

— Ar tai jųsų visi vaikai! — užklause Viešpatis musų sentėvių.

Bet tie užkaito ir tylėjo, nes nežinojo, kaip padaryti: meluoti Dievui nedrįso, o vel pasakyti visą teisybę — ir drąsumo truko. Dievas, supratęs jų slepiamą rupestį ir baimę, nustojo klausęs, tik atsistojęs dėstė savo šventas rankas nuo vienos galvos ant kitos kiekvienam seklyčioje esančiamjam ir laimino juosius.

Tai matydamas, Adomas didžiai nuliudo, širdį jam baisiai suskaudo: jis nutraukė nuo Dievo palaiminimo tiek savo vaikų ir dėlto tik, kad jie buvo nuogi! Ar tai jų kaltė? "Todėl atsiduso jis sopulingai ir pasilenkė prieš Viešpatį iki žemei. Ir Dievas tarė:

— Matau, juog sunkumas spaudžia tau širdį, sakyk ko geidit

Ir išdrįso Adomas užklausti:

— Laiminai mano vaikus, tai katrie jų pasieks Dangaus Karalystę, idant galėtų Tave garbinti tenai per amžiusi

Ponas Dievas atsakė:

— Ištikro sakau tau, Adomai, juog visi nuogiejie ir alkaniejie, kuriuos paslėpei prieš mane kamaroje ir už pakuros, regės danguje Viešpatį per visus amžius.

Ištaręs šituos žodžius, Dievas išnyko. o musų sentėviai ilgai manstė apiė tai, ką galėtų reikšti tokie Viešpaties žodžiai!

Ir atsitiko teip, juog palaimintiejie Adomo vaikai ėjo vis puikyn ir puikyn, pavaldė žemes, maitinosi kogeriausiais valgiais. Dievas suteikė jiems vis-ko, nes jo palaiminimas buvo su jais. Bet alkaniemsiems ir nuogiemsiems, slepiantiemsiems ir pasleptiemaiems, priguli dabar dangaus Karalystė: jie paveldės dangų ir gyvęs tenai, apleidę šią pasaulę.

Pirmiejie, Dievo palaimintiejie, — tai bajorai, kurie valdo žemes, arba ponai; antriejie, negavę palaimi- | nimo, — tai sodiečiai arba tiesiog žmonės. (Šiaulių paviete užrašė B.; iš „Musų pasakos").