Apei badykles (= baidykles)

Veiname dvare nėks ne galčjo gyvęte:bady klės vakščioje. Veins klėriks pakeleivis vaižoudamas užvažiava pas tun ponų; anei buva išsidongenį na tolei į kitą botą, ir ons prašės į nakvynę, kad prijimtu; ir sakė ponas, kad na toriam, kon paguldyte ton pakelevį ir patys dabar tikta veitas maž' toriam, nalaimė musų dvare — badyklės vakščio', na-b-galiam ten ba-bute." Ons saka: „„Įleskit munį, aš ten nakosu" ir nuvede sluga, įleda anon į stancyją. Ons turėje su savem gromyčes žvakę ir knįgas; užsidegęs žvakę, skate kningas lig pat veinioliktas adynas; veiniolikto' adyno"? pradeje balsai žvongėjemų aplink palocių ir vesap' baldyteis ir tujaus pradėje artei stoncyjas ete ir tujaus atdar6 duris ir įejeį stoncy- 34 bjaurio' asabo' ne žmogaus, ne gyvole ir lenciuga passe

kou vilkos; ateje pri to klerika pri ontra stala gala ir stojos, vo ons nesegondęs na-b-skate knįngų tikta sklade, vo badykle sake anam: ,,žinau, ko eiška" ir stoveje, vo ons n6ka na sake ir sklade lig pat dvilekta adyna pasibengont. Pasibengus adyno pragyda gadys, vo-bady kle tujaus lenciugus vilkdama eje pro durys lauko, vo ons paskou eje vezete su žvakė gromyčes, kame ana apsistos. Nuėje po palaciaus, apačos sklepo duris dare ir į6je ir tujaus prapuole badyklė, vo kleriks atdaręs duris pavežėje ir atrada daug grabun mirusių ponų sudėtun; klaupęs pasimelde ir praše Deva, kad doutu ženę, kon rek padaryte, kad badykles atstotu, ir išgerda bal- 8ą, kad rek doute atmenemus už dušes. Pagriža atgal į stoncyją ir pasimeldęs atgole: nėks daugiau ne-bibade. Rytą metą ponas siunte slugas pavezete, ar bėra gyvas anun svets, vo atradę sveką, parsivede pri ponų ir sakė: ,,„kap galeje išturete badymuūs", vo ons papasakojęs, kas dėjos naktį, sake: ,,kad daugiaus ne-bi-badys, tikta douket didžius atmenemus už dušes ir parveškit kunegą, kad pošvęstu visus palocius." Pona padškavojeužrodą ir tujaus pavašinę išleda svetį. Unt ryta tujaus parveže konegą, pašventena palocius, dave atmenemus ir neks daugiau na-bi-bade ir pona spakaine parsidongenę gyvena. (Veviržėnuos, Telė. pav. užrašė A. Pogodin. „Žyvaja starina" 1894 p. 252).

s