Apie nebutus daiktus

Senovėje tiktai vieni ponai didžiunai tebuvo mokintais, o iš kunįgų mažai katras temokėjo skaityti ir rašyti.

Vieną sykį loš6 kortomis kunįgaikštis, bajoras ir kunįgas. ,,Kas iš tų kvortų!" tarė kunigaikštis su bajoru; „jomis kiekvienas mulkis gali lošt, bet eikšete šeip daryti: kiekvienas musų turi pasakyti kokius*nors nebutus daiktus, o kas pasakys, neteisybė, tas ir pralaimes. ,,Eikšete", atsakė kunigas. Ir pradėjo sakyti kunįgaikštis: ,,Mano tevas, sako, turėjo labai išminting3 šeimininkę; kad ji, budavo, pasodįs kopustus, tai jie tokie dideli užaugdavo, kad ant vieno kopuslapio galima buvo pastatyti penkios ratos kareivių ir per Nemuną pervežti!'' „,Teisybė“, atsakė bajoras su kunigu. Ir pasakojo bajoras: ,,O mano tevas (visi žino, kad jis buvo ne betkoks žmogus), kad išpenėjo jautį, tai kada papiovėe, kad butų tuo sykiu jo taukai išlieti, butų Londono miestas prigėręs!'? ,„Teisybė'', atsakė kunįgaikštis su kunigų. Reikia dabar sakyti kunigui. Pasikrapštė kunigas galvą ir pradėjo sakyti: — ,,tris sykiųs manę tevas buvo atidavęs į mokslą, o aš vis parbėgau; ant galo apavė manę tėvas vyžomis, padavė įnagį, paleido dvyliką avilių bičių ir pasake: ,,„kad nenorėjai mokintis, gink bites ir žiurėk, kad ant vakaro visas pargintum." Išginiau aš bites, per visą dieną ganiau, o vakare parginiau namolei. Pradėjo tevas skaityti bites ir vienos neatranda: „eik, sako, laidoko šmote, ir surask an3 bitę!" Ner ką man daryti. Išėjau miškan ir jieškau. Vaikščioju, vaikščioju — nera. Prieinu prie vieno ąžuolo, girdžiu — viršunėj bimbia. Lipu į 4žuolą. Lipau, lipau ir susidaviau galvą į kažinką kietą. Pasižiuriu — dangus, o danguje — skylė. Įlindau aš pro tą skylę i dangų, žiuriu: Pono Dievo talka — linus mina; šventas Petras ir Povylas ir kiti šventiejie girti snaudžia, tiktai Jezus Kristus dar turisi.... ,,O ko tu čia?" užklausė manęs Dievas. Aš nusigandau ir nežinau ką atsakyti. Susimylėjo tada ant manęs Dievas ir dovanojo man kepurę. — ,,O kad tu buvai danguj', tai ar nematei kartais ir musų tėvų" — užklausė jo kunigaikštis su bajoru. — Mačiau! kaip-gi nematęs? Bet vargšai skurdžiai gyvena: nuplyšę, nudriskę, kiaules po balą gano. 8Susimylėjau aš ant jų ir atidaviau jiems kepurę, kur man dievas buvo padovanojęs, bet jie tas sau, o tas sau traukotą kepurę. Taip besitraukydami, susimušė, o Dievas apie tai patyręs liepė šventam Mykolui duoti jiemdviem po Avidešimt penkias rykštes.... — ,, Neteisybė!" suriko kunįgaikštis su bajoru; ,,„musų tėvai niekados kiaulių neganė ir neganys!..... „ ir tas neteisybė, kad jie muštųsi del kepurės, tokius turtus valdydami!...." — „Už neteisybę pinįgus moka," — atsakė kunigas.

Susiprato tada kunįgaikštis su bajoru ir užmokėjo kunigui du tukstančiu raudonųjų. (Užrašė Kauno pavietyje S-ja; iš „Musų pasakos"').