Apei viną karaliaus sunų, kurs varlę vedė

Vina karalėne turėje trys surus; ana nedelios rytmete saka sava sunams: ,„važiuket į bažnyčą; katras sunus bažnyčoje atraste pon4 — unt galvos kvėtką, tą tas pajimk, parvesk sava, ta bus tava pati." Ans pamate laupkoje sedončį bajoratę ir unt anos galvos kvėtka žydėja ir ano akisi pasirode labai graži; ontras sunus antro' nedėlio' at6je į bažuyčę, rada unt bėdnos mergėlės kvėtką žydončį ir anam labai patika; parvežė numo į palotių ir labai patika motynai. Tretias sunus ne rond' pačios del savęs; išeje unksti iš pakajaus; sutink varlelę šukujenčią, unt jos, varleles, galvos didele graži kvėtka žyd"? ir ons pajem6 tą varlelę į pakajų ir padėje unt žemės; ir ana palinda po lovos. Įjaja sunus pas motyną ir saka: ,,„turu pačią varlelę." Ta dabar saka motyna: ,„katra iškeps duną del monęs iš tun triun marčiun." Įaje tas jaunikaitis pri sava varleles: ,„ak, bėda mana! kas mon dūną iškeps." Varlele atsake: ,,nešk

miltus dėl monęs ir vondenį ir medžių, o pats išeikes. Potam unt rytmeče įeik." Iškeptą duną rada varleles kun gražiause; bajorės duna ir mužikės ir varlelės; motyna prorekusi duną mužikės pakoštavoja: labai skani bu- “va, dėl darbininkų duna labai gera; bajorės duna ponams ir kunigams valgyt, vo varlelės duną karaliu ir popėežiu valgyt. Potam pasimislėja ana motyna ir pasake: „katra iškėps pyragus, ta aš pamatysiu, katra geresni bus? Visas trys iškėpė; ne vinos toki pyraga na buva skani, kap varlel6s. Potam pasimyslėja motyna, kad reik dute marškines siuti. Potam įjaje jaunikatis tas pri varlelės: „ak,“ saka: ,,„būda mona, kad nėra kam pasjuti marškinius," vo varlele atsake: ,įnešk audim; ir žirkles ir adetą ir noperstką ir siulus; palik, išeik Rav." Unt rytmete įein: marškinia ant stalo didele graži pasjuta; nešė jis motynai sava parodyt; pajėmė ana bajoratės marškinius siutus, pajėmė mužikės marškinius pasjutus; motyna pavejzėje tus marškinius: mužikės marškines gaspadoriams nešioti, o bajorates ponams ir kunigams gal nešioti jos darbą, vo varlelės karaliams ir grafams: tap ana graže pasjuva. Dabar motyna pasimyslėja: ,,turet dabar, vaikai mona, važiuty į šliubą." Įjajė jaunikaitis: „ak,“ sake: ,,„varlele mona, mona broliai jims šliubą su motriškoms, vo aš ne žinou su kum!" ana atsake: ,,užkinkik šešius arklius į karėtą ir munį padėk karčtoje ir pats sesk su munim drauge." Antvažiava vesas tryns karėtas pri šliuba, auėje ani į bažnyčę; bajorate jim' pirma šliubą, ir mužikė potam jim' šliubą, vo tas jaunikaitis saka: „ak, Dėve mona, ak, su kum aš šliubą jimsu?? Povejzęs po dešiną rųką, pamate didele gražį paną, auksunse pasirčdžusią: ,,aš esu pati tava; einam šliubą- jimte." Ana po šliuba ataja į pusę bažnyčos ir prapulė; ty broliai jo suseda su sava pačioms į karėtą, vo jis važiu su sava varlele: parvažiava numo", jaja į pakajų su sava varlele, paleida jen unt žemes, ana palinda po lovos. Vakare vėlai: ,,„ak," saka, „„varlele mona, mona broliai su pačioms guls, vo aš au kum gulsu?" — ,,Užgesįk žvakę." — Kap užgese žvakę, tap ana jam pasake: „gulk dabar į lovą" ir jis atsigule įlovą. Ons pamate, kad ana strošne graži pana yra; kap ana užmiga, tap ons išlepa iš lovas, jen palika migtončį; veizęs ons po lovas, veizė, kad nug varleles tikt

sknrelo yra. Ons vel įgulė į lovą, nėko ne sakč; ir ons užsidagė žvakę ir pamate, kad ana didele graži: kap jis užmiga, tap ana atsikele iš lovas ir vel įlinda į sava skurelę. Potam pradėja pasakoti sava motynai, kad ana graži didele naktį, vo diną varlele; tap motyna iare: „kad palik vakare, kad įeisi gulti, durį ne užrakintą, aš noru pamatyte." Kap motyna pamatė, kad dideli gražybė, tada ana lip6 pečių greitai pakurti; ana pajėme tą skurelę ir mete. į pečių, vo motyna veizedama džiaugės, kad taip graži. Kap ana atsibude, tap ana išlipa iš lovas, ne rond"' sava skureles; tap ana sušuka, „ne gera," sake, ,,padaryta, aš bučiau sunų pagimdžušį, ta aš bučiau palikusi išganyta, vo dabar einu į gires jėškoti sava vytas." Įšdauže longą ir išlėke par longą ir nulčke, kap paukštis, į girę. Ir ana rada mažą trobelį ir ana tyn palika, palika apkaustyta su gelžinais lunkais. Eja tas jaunikaitis verkdams jos jėškoti ir atrada trobelį ir seną bobelę ir paklausę: ,,matušate, ar ne atlšk6ė kokia panele?" Atsakė ta bobele: „yra, kamaroje, terp geležinų lunku; aš atdarysiu komaras durys," ir išeina pana jauna terp gelžinun lunkun, ir ons klause tos senos bobeles: „kun aš turu dabar daryte?“" Ana jam pasake: storokis duti jai į ausį, vo kap sudusi į ausį, ty nubers ty lunkai, paliks ana graži moteriška, ir pūls unt tavęs, apsikabins unt kakla, ir ana pradės bučiute meilingai, iš to didele džiauksma pradės verkti." Eina potam sasikebę, eina numo'; pareje numo'. Motyna pamačusi anus, iš to džiauksmo verkti pradėja; ir ein par sodną, ir rond' naują palotių: ten buva užkeikta jauna panele; kap anudu pareja į sava palotių, rond' visus skarbus ne apsakitus, linksme buva kampanija, vesele, susirinkima iš to džiauksma, liuksmybes didelias. (Laukavoje, Telšių pav., užrašė A. Pogodin. „Žyv. Starina" 1894. p. 241).