Apie tris brolius ir pavasarį

Gyveno mažoje trobelėje viena sena motina su trimis sunumis. Rudenį paskerd6 jie meitėlį ir prisitaisė mėsos sudytos ir rukytos. Ir sako sunųs motinai: ,,nevirk' mums dabar tos mėsos, tegul lieka pavasariui." Jie norėjo, kad mėsa liktu pavasariui, kad bus sunkųs darbai. Motina ir nevir6 jiems tos mėsos; jie gavėjo, kad tik mesa liktu jiems išėjus arti. Išvažiavo jie vieną dieną visi trįs į mišką, motina viena namie teliko. Ziuri, atvažiuoja pas jos padegėlis, pasisakė esąs Pavasaris (jo pavardė buvo tokia) ir prašo jos, idant jam ką duotu. Motina išgirdusi, kad jis savę Pavasariu pavadino — atidavė jam visą mėsą, o padegėlis linksmas dekavodamas išvažiavo. Ant vakaro sunųs sugrįžo. Motina tuojaus pasigyrė jiems, kad visą mėsą atidavusi jau pavasariui. Išgirdę tai sunųs didžei supyko ir du vyresniuoju sako: ,,užmuškime motiną ir gana, ji tai padarė, kad badu stipsime par darbymetį!" O jaunesnysis sako: ,,ne, nemuškita, palaukkita, aš eisiu par svietą ir jeigu nerasiu kvailesnės už savo motiną, tada ją galita užmušti." Abu vyresniuoju broliu sutiko; sako: „eik.“ — Išėjo. Eina sau jaunesnysis brolis keliu, priėjo kiemą, žiuri, žmona vištą bemušanti. ,,„Už ką-gi tamsta teip tvoji nelaimingąją vištaitę“" — klausia jos. — „Matai, tamsta, priperėjo tiek viščiukų, o nei vieno papo neturi, kuo juos dabar penėsi" — sušuko pikta boba. Prasijuok6 keleivis ir eina tolyn ješkotu dar kvailesnių. Paejęs keletą verstų, žiuri, boba tvoja veršius. „Už kągi juos, tamsta, teip tvoji?'' — klausia jos. — „Mat, pastačiau jiems kopėčios, noru, kad jie lįstu ant stogo, samanai žaliuoja, galėtu paesti, tie-gi kvailei nenori nekaip eiti." — Palingavo galvą ir eina tolyn. Panorėjo gerti, įėjo į vieną trobelę, nusistebėjo: boba laksto vis iš grinčios į priengę (= prieangę), pagriebs grinčioje

košės šaukštą ir lekia į priengę pieno ir teip laksta begalo. ,,„Kodėl, tamsta, neįsineši pieno į grinčią ir nepasistatai ant skuomios?" — Bobelė paklausė, pieną atnešė ir pastat6 ant skuomios, bet košę išnešė į priengę ir vėl lakstyti pradėjo. Paliko ją ir eina į dvarą: pričjo pirm prie kiaulių migio, žiuri, kiaulė vaikščioja šalije durių krukia; dar, iš namų pamatęs išeinant ponią, em6 kiaulei klonioties iki žemei. Poni, pamačiusi jį besikloniojantį, klausia: ,,ko nori nuo kiaulės?" — Tas-gi atsako: ,,poniutė, prašau jos idant butu teip maloni ir eitu pas musų į svočias." Poni pradėjo juokties, net leipti, kad pas mužikų kiaulės svočiauja. Pasak6 leisianti, te einie. ,, Reikia, kad tamsta dar arklį ir račiukus duotumei — negražu svočiai pekščiai eiti — sako keleivis. ,,Gerai" — sako poni, ir liepė pakinkyti į račiukus kuoprasčiausįjį arklį. O jisai dar prašo: „,negražu svočiai vienai atvažiuoti, reikia, kad ji su savimi turetu bent keturis pabrolius." — ,, Kokius pabrolius?" — klausia poni. ,,O-gi meitelius teip nuo pusės metų, arba ir didesnius. Poni juokdamasi liepė dar išleisti į pabrolius keturis meitelius. Tada keliauninkas, padėkavojęs, išvažiavo. Jam išvažiavus, atvažiuoja ponas; poni jam juokias ir apsakinėja, kad išleidusi kiaulę su ketureis meiteleis pas mužikų į svodbą; kad pas jų toks paprotys, kad kiaulės svočiauja. Vienog ponas greitai susipratęs, kad ponią apgavo, liepė pabalnoti kuogeriausįjį žirgą ir vysiąs paskui. "Tas-gi vaikinas, nusivežęs kiaules į mišką, paskerdė, o, iškinkęs arklį, važiuoja priešais ponui. Susitikęs su juo ponas klausia: ,,ar nematei ką važiuojant ir vežant kiaules?" — ,, Mačiau, atsako vaikinas, — jei nori, tamsta, aš pasivysiu, bet tamsta duok man savo žirgą, nes su tuo kuinu nepavysiu, ir skrandą duok — manu šalta." Ponas davė; tas-gi atsisėdęs ant gerojo žirgo nudulkėjo ir negrįžo. Ponas ilgai laukė, bet, nesulaukęs, grįžo namon. Tas-gi jauniausysis iš brolių, pagrįžęs namon ir atvežęs daug mėsos, €m6 apsakinėti savo brolems, kiek tai yra kvailesnių už jų motiną. Juodu džiaugės iš mėsos: jauniausysis-gi dar jiems pasakč: ,,matota, kaip gerai, turime dabar mėsos daugiaus ir žinome, jog musų motina ne kvailiausė ant svieto, par tat užmušti jos nevalia.'' (Nuo Martyno Alijaucko iš Gegužių užrašė J. Juškytė.)