Apie tris brolius ir aukso obuolius

Turtingas sodžiaus ukininkas turėjo sodną. Tamę sodnę augo viena obelė su auksineis obuoleis. Užteėmijo ukininkas, jog nuo tos obelės kas naktis dingsta po vieną obuolį. Tas ukininkas turėjęs tris sunus: du išmintingu, trečią kvailį ir vieną tarną. Gailįs obuolių ukininkas liepė par naktį daboti sodną pirm" tarnui, o paskui sunum išmintingiem, idant sugautu, kas obuolius vagia. Bet tie, biskį padaboję, nuėjo ir atsigulė — teip išmiegojo visą naktį. Zinoma vagies nesugavo, obuolių-gi kas naktis — vienu mažiaus. Tadą kvailys sako: ,,aš dabosiu" ir nuėjo nakvoti sodnę, nors visi iš jo juokės. Kvailys užsilipo ant medžio su auksineiš obuoleis, laukia, laukia, iki vidurnakties, nesnaudžia. — žiuri pačeme vidurnaktije atlekia puikų-puikiausis paukštis, nuskynė vieną obuolį ir nulėkė sau. Tadą tik kvailys nuėjo gulti; išsimiegojęs ant rytojaus papasakojo tėvui apie tą paukštį. Išgirdęs tėvas, liepė visiems sunums imti po žirgą ir vyties paukščio suješkoti. Išmintingu sunu paėmė sau po gerąjį žirgą, kvailiui-gi paliko nusususį maž gyvą kuiną. Du vyresniuoju broliu išsiskaid6 ant gerų žirgų, kvailys-gi kuoneverkdamas, ant savo kuino nujojo į mišką. Ten pamatė vilką parbėgantį; iš išgąščio, nežinodamas kur dingti, krito nuo kuino. Vilkas kuiną suėdė. Kvailys ėmė graudžei verkti. Gaila jam buvo kuinelio ir nenumanė, ką toliaus daryti. Tada vilkas, pasigailėjęs jo, sako: „„Sesk ant manęs, aš tavę nuvežsiu pas to paukščio, kurio ješkai'' — ir davė jam lazdelę sakydamas: ,,prijojęs vartus, ar tvorą pamosok' su ją — vartai atsidarys, tvoros atsilenks; kur-gi suduosi par spyną — atsirakys." — Bėga vilkas kvailį nešdamas, ką pribegs prie vartų, pamosos su lazdelę — vartai atsikelia, pribėgs prie tvoros — tvora išsiskyrsto, teip važiavo iki vidurnakties. Pačiame vidurnaktije prilškė prie karaliaus dvaro. Vil. kas sustojo: ,,„eik, sako į kvailį, — į tuos namus, prie kiekvienų durų pamosok' su lazdelę, durįs atsidarys; paskutinioje kamaraitėje rasi tą paukštį. — Paukštys gražus, bet kletka dar gražesnė, vienog kletkos neimk, tik paukštį vieną"? Bet kur ten kvailiui klausyti! Nuejęs, kaip tik pamatė puikiąją kletką, ima ją kart' sū paukščiu. Suskambo pajudinti skambalelei, atsibudo dvaro tarnai ir sugavo kvailį. Vienas sako, užmušti jį reikia, kits — rankas, o kits — kojas sukti; bet karalius atejęs sako: „teip paleiskite." Liepė pavalgydinti

jį, paskui sako kvailiui: „jei nori gauti tą paukštį, atvesk man iš kito karaliaus dvaro gražųjį arkliuką, už jį

aš tau atiduosiu paukštį su kletka." Išėjo kvailys ko neverkdamas ir meldžia vilko, kad jį nuvežtu pas to arkliuko. Iš pradžios vilkas nenorėjo, bet sugraudintas,

davė kvailiui žolės šakelę įsakydamas: ,,prie kiekvienų durų pamosok' su tą šakelę — 0 sargai kris ant vietos,

durįs atsidarys, bet priejęs prie to arkliuko, imk tik arkliuką, balno nejudink, nors daug gražesnis už arkliuką." Vėl nuvežė jį vilkas, nuėjo — žiuri, arkliukas gražus, balnas dar gražesnis. Kur jis liks! "Tuojaus griebė už balno — suskambo skambalčlei ir sugavo jį tarnai. Vienas sako — koją, kits — ranką vagiui sukti, bet atėjo karalius ir sako: ,,nečko jam nedarykite, teip paleiskite, tik duokite jam valgyti." Išleizdamas dar sako kvailiui: ,,jei nori to arkliuko, tai atvežk man iš kitos karalystės kuogražiausę paną, tad aš tau atiduosiu arklį su balnų." Vel meldžia kvailys vilką, idant vežtu pas tos panos. „Kaip mudu ją paimsiva?" sako kvailys — o jam labai ji patiko. — ,,Laukk pats če, aš ją išnešiu." Šoko vilkas par tvorą, pagavo paną ir vėl par tvorą su pana prie kvailio sugrįžo. Pasodino juodu sau ant sprando ir veža į karaliaus dvarą, kur arkliukas buvo. Reikia mainyti paną ant arkliuko.

Pagailo kvailiui panos! "Tadą vilkas pasivertė į paną ir sako: „atiduok manę, nebijok, aš jus pasivysiu." — Džiaugės karalius gavęs paną, pasodino prie stalo, pristatė visokių valgių ir vaišina, o pana tik į langą žiūri: kaip tik tarnai langą pravėrė iššoko pana par langą ir dingo. Pasivijo vilkas, kvailį su paną, pasodino ant savęs, arkliuką šalijo vedas ir teip keliauja visi pas paukščio. Če vilkas pasivertė į arkliuką ir kvailys gavo už jį paukštį su kletka. — Karaliunas atsisėdo aut arkliuko ir jojo medžioti į mišką. Įjojęs į mišką nusistebėjo — arkliuks €m6 znikius gaudyti, paleido jį — tas, to ir laukiąs, nusispardė paskui zuikių ir diugo. Pasivijo vilkas kvailį, palydėjo iki jo tėvo dvaro ir sako: ,,nevažiuok par kaimą — važiuok pakloneis." Atsisveikino su kvailiu, tas padekavojo vilkui ir važiuoja. Bet kur jis važiuos pakloneis, važiuoja par kiemą girdamasis. Jo du broliu pamačiusiu, ką jis atveža, atėmė nuo jo viską ir paną ir arkliuką ir paukštį; pagaliaus jį

patį užmušė ir kūną išmetė pakloneis. Varnos akis jam išles6 ir kuną pradėjo lesti. Užuodęs maitą atbėgo ir vilkas, pažinęs kvailį, apsiverkė. Ziuri, atlekia varniukas, tad vilkas sugavo varniukui už kojos. Išgirdusi varniuko rėksmą, atlekė ir sena varua ir 6me melsti, idant vilkas paleistu jos vaiką. ,,Paleisiu, sako jai vilkas, bet pirm atnešk man gyvojo vandens iš dviejų upių vaistui į dvi plečkuti." Pririšo varnai plečkutį prie sparnų; varna nulekė, — po valandai sugrįžo su vandenimi. Vilkas ištep6 tuo vandenimi kvailio kuną — tas ir atgijo. Tad davė vilkas kvailiui tokią dimną muziką. „,„Eik - sako - į savo namus ir ten, įlindęs į kaminą, žaisk'." Nučjo kvailys, namie rado visus Ičebaujant, įlindo į kaminą ir 6m6 žaisti. Visi tų namų svečei, nuo to žaidimo 6mė šokdami mušties galvą į lubas, kojomis į grindį ir teip visi galą gavo. Tada kvailiui liko visa tėviškė. (Nuo J. Časo iš Svirplelių užrašė J. Juškytė).