Žaltys ir mergaitė

Buvo karaliaus duktė. Tėvai jai dav6 žiedą ir liepe niekur nepamesti. Jinai nuėjo į dumburį praustis burną. Ir įpuolė žiedas į dumburio gilumą. Nieks negalėjo pasiekti. Jinai atsistojo ir verkia. Žaltys atėjęs klausia: ,,„ko tu verki?" Mergaitė sako: „turėjau žiedą ir nupuolė į dumburio dugną, nieks negali pasiekti." Žaltys sako: „buk mano pati, tai pasieksiu." — Mergaitė sutiko, sako: „gerai, busiu." Zaltys sakąs: „„utarninke atvažiuosiu į vestuves." Ir iššmęs padavė jai žiedą. Karalaitė pergrįžusi į namus pasakė: ,,pasi- „ žadėjau žalčio pačią buti" ir pradėjo verkti. Sesūs sa ko: „Lylek, neverk, mes padarysim, kad tau nereiks už jo teketi. Tik eik į svirną, ir verpk linus." — Atvažiavo žaltys su piršliais ir pabroliais — visokios biaurybės. Susitarusios seserįs vietoje jauniausios išvedė vyriausę sesę. Žaltys su ją pašokęs sako: ,„čia ne mano panelė, čia vyriausioji seselė; mano panelė, augštame svirnelyje linelius verpia ir graudžiai verkia." Tada atvedė karvę, užrišusios jai ant ragų skarelę. Žaltys pašokęs su ją sako: „čia ne mano panelė, čia margoji karvelė, mano panelė augštame svirnelyje linelius verpia ir graudžiai verkia." Atvedė kiaulę. Zaltys pašoko su kiaulę ir sako: „čia ne mano panelė, čia žiloji kiaulelė, mano panelė augštame svirnelyje linelius verpia ir graudžiai verkia." Nera ką daryti, išeina iš svirno toji mergele. Žaltys pamatęs tik nusitvėr6 ir nužvingėjo į marių dugną. — Juodu ten gyveno gerai. Turėjo du sunu ir dukterį. Vieną syki ji prašosi savo paties pas t6- vų važiuoti. Jis jai davė stiklinius čeverikus, vaško ra. . telį ir šilkų kuodelį ir sako: ,„kaip tuos čeverykus pernešiosi, kaip tą ratelį perverpsi, kaip tuos šilkus suverpsi, tada leisiu." Ir iš6jo. Pati ėmė verkti, tada žalčio mot6 pamokino: ,,„čeverikus duok į suolą ir suduš; ratelį pastatyk ant kakalio — sutirps, kuodelį pamesk į kakalį ir sudegs. Tada jis tavę leis." Ji teip ir padarė. Parėjo pats ir sako: ,„Dabar eik, tik aš pasakysiu kaip tu mane prišauksi. Priejūsi prie marių sakyk: ,,žalty vyre, ar dar gyvas, pieno putos, ar gyvosė kraujo putos, ar negyvos Kad bus pieno putos, tai aš gyvas; kad bus kraujo putos — negyvas." Ji išėjo, nuėjo pas savo tėvų su savo vaikais, pasisveikino ir vieši. Dabar, brolis įsived6 vieną vaiką su savim gulti. Sako: ,,aš tavę mušiu!" Vaikas sako: ,„dėde, už ką manę muši?" ,,Pasakyk man ką tavo tėvas sakė išleizdamas?" "Tas vaikas sako: ,,aš nežinau, aš negirdėjau." Antrą naktį vedasi antrą vaiką ir tas sakė: „nežinau." "Trečią naktį įsived6 dukterį. "Ta persigando barimo ir grumojimų ir pasak6 ką sak6 t6vas. Tada tas brolis pačinęs dalgį nuėjo į pajūrį ir sako: „žalty-vyre, ar dar gyvast pieno putos ar gyvost kraujo putos ar negyvos?" Iškilo pieno putose žaltys. Brolis tuojau jam galvą nukirto. Pergrįžęs namon pakabino dalgį prengyje. Žalčio pati pamačiusi dalgį nusimin6 — eisianti namon. Tėvas neleisti — bet jinai išejo. Nuejo prie marių ir sako: „žally-vyre ar dar gyvasi pieno putos ar gyvosė kraujo putos ar negyvost" — Kraujo putos burbt' burbt' ir pasirodė ant vandens. Pati 6m6 verkti ir šaukia: ,,žalty-vyre, ar dar gyvasi pieno putos ar gyvosė kraujo putos ar negyvos?" O žalčio motina atsiliepė: Tuodu sūneliu kaip 4žuol6- liu, o ta viena dukrelė kaip žalia varlelė. Visa pasaka. (Užrašė Jadv. Juškytė).