Apie gudrų vagį

Vieno turtingo prikėjaus sunus, augštai mokytas, pasiėmė eiti svieto žvalgyti. Ant kelio pasiėmė peilį, šakutes ir šaukštą sidabrinį: „dar jam tevas davė magnasavą švininę kulkelę. Išėjęs iš miesto, sutiko žmogų, kuris klausė keleivio: ,„kas 6si ir kur eini?" Keleivis atsakė: ,,osmu vagiu.“ — ,,Ir aš vagis, tarė sutiktasis — tai dabar busim draugu; bet kuris gudriau pavogsimi — tarė senasis vagis - tu dar jaunas, gal dar pirmą kartą rengėsi vogti, tai eik pirmu“ — teipir sutarė. Vieną dieną, žmonėms važiuojant ing turgų, netoli miško, kuremę buvo didi bala, pamiškė' pametė jis ant kelio šaukštą, už pusę varsto peilį, vel už pusę varsto šakutes. Žmogus, važiuodamas ing turgų, vež6 ožką parduoti, radęs ant kelio šaukštą, norėjo sustoti pačinti šaukštą, bet negalėjo arklio sulaikyti, tad' nuvažiavęs ing pamiškį, pririšo arklį prie medžio, nučjo susirinktų išmetliotų daiktų. Tuo tarpu keleivis, vagis pajemęs ožką, nupjovė galvą, nunešė ing vidurį balos, padėjo ant kielmo, o pačią ožką nunešė į mišką. Žmogus, susirinkęs išmetliotus daiktus, pagrižęs pas arklį, neberanda ožkos: apsidairęs, pamatė vidurije balos ožkos galvą, mialijo, kad pati ožka ten nuklimpo: ,,ką če daryti — reiki, nusidarius drapanas, bristi ir traukti laukan ožką." Nusivilkęs viršutinius drabužius, nusimovęs kelues įbrido į balą, o drabužius paliko ant ratų. Atėjęs keleivis, nuvažiavo arklį, nuvežė ir drapanas; ir žmogus paliko be arklio ir be kelnių, su viena ožkos galva. Teip pirmą sykį pasiklojo prikėjaus sūnui pavogti arklį. Antras aenis vagis, žinodamas vieno pono gražius arklius, kurie buvo pirkti pirm kelių metų; nuėjęs ing stainę, išvedęs vieną arklį, padavie savo draugui, o pats, nusidavęs nuogas, atsistojo į arklio vietą. Šėrėjas atėjęs randa arklio vietoje žmogų bestovintį, nubėgęs pasakė ponui: „„žiurek pone, arklio vietoje žmogus atsirado." Ponas liepe tuojaus atvesti tą žmogų, ir klausia: ,,kas tu toks esi?" Šis atsak6: „aš €smu tikrai žmogus, buvau prasikaltęs, tai manę Dievas buvo parmainęs ing arklį, o dabar jau vel pagrąžino man žmogystę." Ponas dekavoda: mas, kad jam teip geru buvo arkliu, apdarė jį gražiais ' drabužiais, labai apdovanojęs išlaido. Nusiuntė savo tarnus į jomarką, sakydamas: ,,jei tiktai gausite tokį arklį, kaip tas buvo, tai nupirkėt, kad ir brangei prašys." Vagilis, iš6jęs iš pono dantų, neapčiaupdamas nujojo arklį ing turgų, be jokios baimės, kaip savo. Pono siuntiniai pamatė tokį arklį, užem6 pirkti; vagilis prašo už arklį penkių šimtų rublių. Tie užmokėjo pinįgus, parvedę namon, parod6 pouui; ponas džiaugėsi, kad įgijo tokį pat arklį, kaip ir pirmu buvo, o vagis džiaugėsi, kad įgavo daug pinįgų. Teip abiem vagim pasiklojo dailei pavogti arklius. Nuėjo abudu ing didelį miestą, kur buvo karaliaus iždas; nes, mat, tamę miestę gyveno senojo vagio pati. Abudu vagiu pasiėmė išplėštu tą iždą. Ką če daryti? ,,Reikia išpjauti murą iš antros pusės, kur nėra sargybos," tar6 jaunesnis vagis. — ,,Bet kuo išpjausivai jag jisai yra labai storas, kad mums be brazdinant, ne išgirstu sargai?" — kalbėjo senesnis. — „„Nesirupink! aš jau sumanysiu, ką reik daryti" — atsakė jaunasis vagis. Nuėjo naktij' ing kiemą kur buvo tas iždas karaliaus, iš antros pusės kur nemato sargai, aprežia su ta magnasava kulkele, kur jam išeinant tevas buvo davęs, tuojaus mūras apsprogo, kaip stiklinės dugnas: išemę tą skyltį muro, įlindo pirmu jaunesnysis vagis, prisisemęs pinįgų, išlindo laukan, o muro skyltį įstatę atgal, užtrynė au ta kulkele kad ne žymėtų; teip darė, kada tik jiems prireikėjo pinigų. Vieną kartą išėjo nuo karaliaus įsakimas, tamę iždę skaityti pinigus; parskaitę nerado daug pinigų, ir nežinojo Eas ir pro kūr įėjęs juos išvoge! Vienas galvočius sū-

— 147 — | manė, kad reikią vidurij' triobos uždegti šiaudų kulį, ir, uždarius duris, iš šono žiurėti, kur pav sieną eis dumai, . tai ten bus vagių lendama. "Teip ir padarė: šiaudai degdami, tratėjo, o dumai pradėjo po biskį smilkti par tą vietą, kur buvo vagių lendama. Pri tos lendynės pastatė dabar bačką su degutu, kad vagys lįzdami degute prigertu. Atėjo draugai piuįgų semtu, o apei skaitymą neko nežinodami, tarė jaunasis vagis senajam: ,,lįsk tu nors kartą! kam-gi man vienam vis lįsti!" Senis įlindo ir neišlindo; nesulaukdamas draugas, lindo pats žiųrėti, kur tas senis paliko — randa senį stačia galva be stovėntį deguto bačkojė: ,,Ką če daryti? paliksiu visą, atradę tarnai pažins — dar ir manę gali sučmti, nes žinos, kad aš su juo kartu draugauju.'"" Pačmė peilį nupjovė galvą, o kūną įmetė atgal į degutą, o pata, pasi6- męs savo draugo galvą, išlindo laukan, ir užtaisęs skylę, sau nukeliavo. Už kelių dienų karaliaus tarnai nuėjo pas bačką, randa įlindusį žmogų; ištraukė laukan, žiuri, kad be galvos! Matydami, kad tai nevieno če darbai, apredė brangiais perlais ožio galvą, mislydami, kad pri tos galės greičiau sugauti vagį. Bet tas tam laiki patais6 miestę tokias komedijas, kad visi iš miesto bėgo žiu- I6ti; atbėgo ir tarnai tie, kurie ožio galvą saugoja. Tuo tarpu vagis atėjęs, pasiemė ožio galvą, ir nusinešė kaip savo. Pasibaigus komedijai, sugrįžę tarnai, ueberadę tos galvos, davė žinę policijei; policija sumanė visą miestą kratyti, mislydama, kad pavogia, tai turės ir virti (nes, mat, ožio galva ir virinama smirdi). Vagis, parsinešęs galvą, neiškenčia ne viręs; štai jam beverdant, šnaru-šnaru, ir įeina policija; klausia, ką čia verdit Šis atsakė: ,,pirkau ožio galvą ir verdu." Policijantai jam nesakę nieko išėjo, tiktai ant durų parašė tuos žodžius: „če yra ožio galva" mislydami, ant rytojaus daryti kratą. Šis vagilis, radęs parašą ant savo pringio durų, naktį pagaliaus vaikščiodamas po miestą pryraše tokių parašų ant daug durų tuos žodžius, — ,„če yra ožio galva." Ant rytojaus policijantai vaikščiodami po miestą, jieško, kame yra tas parašas, bet, radę daug tokių parašų, nežinojo kokemę butę tikrai buvo radę galvą, ir teip augryžo namon, kaip du:ią pntę.

To karaliaus būvo labai graži duktė, todėl suminė karalius dar vienas kilpas padaryti tam galvočiui (mat,

tą vagį jau už galvočių pastat6). Pakėlęs didį pokilį par dvi dieni, suprašęs daug svečių iš viso miesto, turtingus ir beturčius, pagirtus ir aptartus, jis visus lygei vaišino. Viename kambarije pribarstė ant grindų auk Rinių pinįgų, o tarnus pastatė saugoti, kas tuos pinigus drįs rinkti, tas bus kaltas visos vagystės. Buvo tame pokylė ir tas gudravagis; neišturėjo jisai ir če nevogęs: mat, bijodamas, kad jo nesučiuptu teip renkąt-nuo grindų pinįgus, tai jis batų padus pasmaluoja, pasku', pavaikščiojęs po kambarį, kur pinįgų pribarstyta, išėjęs laukan nulupinėjo, ir vel eina iš naujo pasmalavęs. Dar karalius liepė savo dukterį puikei pasipuošti, ir atsisesti vakarę sodnę ir pasiemti pličkutę juodylo ir prisakė, kas pirmas iš vyriškųjų naktį ateis, tą su juodilu ištepti — turės buti tas galvočius. Taip karalaitė ir padarė. (Gudragalvis, nušjęs pas panelę į sodną, besimalonėdamas užmigo, o panel6 jį su juodilu ištepė; atsibudęs, pajuto kad jam burną peršti, išsiemęs zelkorą iš kišenės, pužiurėjęs pamatė, kad jau 6sąs išjuoditas; pajemęs tą patį jodylą ištepė pačią panelę bemiegtančią, o nuėjęs ing kąnbarius ištepliojo visus miegtančius, net ir patį karalių. Ant rytojaus, atsiradę visi išpaišyti, nežinojo, kas buvo ant medžionės sodnę. Tada karalius pasakė, kas prisipažinsite tą gudrybę, tam duosiu savo "dukterį, o po savimi įpėdiniu palieku." Tada vagilis, tikėdamas karaliaus žodiems, prisipažino, esąs vagimi, ir paliko valdonu visos karalystės, ir žentu karaliaus. Karalius pakėlė dideles vestuves, kad visi svečiai jeknų be duonos lig? zotės privalgė. (Razalino parakv. Panevež. pav. užrašė T. Augustinavičiukė).