Apė žmogų, kurs In vilką pavirto

Sako, kitą syk buvo toks ukinįkas; jis sykį išvedė arklius in pievą, nusėdęs pančioja, ale su sykiu arkliai 6m6 prunkšt ir pabėgo. Dabar jis mįslija, ko jė če pasibaide? ogi kad jis pasižiuri in savę, kad jau jis vilkas! Dabar ką jis daryst bėga nabagas namo"? pas pačią; ten pamatę vilką 6m6 vyt ir rėkaut: „,,vilkas, vilkas!" Tas vilkas jau netur kur dėtis, nubūgo in girią: girioj gaudęs visokius žvėrelius ir maitinosi, o žiemą, tai, sako, kap ner kas 6st, reikia bėgt an kelių arklių šudus ėst ir viržių kilpas. Teip jis prabėgiojo vilku keturis metus, o toj jo pati laukė, laukė, nesulaukė pareinant viro ir jau rengiasi ženytis. Tas vilkas, tuom tarpu užmigęs, susapnavo, sako: bėgkie namon, jau tavo pati teka už viro! Tas vilkas parbėgo namo", žiuri — pilnas kiemas arklių. "Tie arkliai, pamatę vilką, tie visi — in laukus su vežimais išlakst6. Pamatė vesialnįkai, kad no kiemo visi arkliai bėga, žiuri, kas ten daros; ogi žiuri, kad vilkas atbėgo: tie visi, kas su kuom, — prie vilko. Mato vilkas, kad jau jam bus bloga, jis šoko per stačiaukų tvorą, an tvoros užsikabino juosta, kur jis buvo apsijūosęs, nutruko, už tvoros — jau stojo žmogus. Tada tie visi vesialnįkai išsiskirstė, nes jau senas jaunikis parėjo. Jis ap6 tai pats pasakojo, kaip jam kur, kas buvo, o tą juostą, sako, davus jam kokia boba, tai kaip tik taj juosta apeijuose, tai ir išėjo vilku. (Mo Ramundo, Ožkal.)