Apė vieną ukinįką ir giltinę

Buvo toks ukinįkas, jam reikėjo medžių, budavot triobas; nuvėjo jis in girią medžių, patiko giltinę; sako toj giltinė: ,„jau dabar aš tavę piausu." — ,,Kad jau piausi, tai galėsi piautie, ale ar tu visur gali priaitie?" — ,„Aš visur galiu priaitie, per mažiausią plyšelį aš galiu inaitie." Em6 tas ukinįkas išgrež6 storam' medyj skylę, pasidarė šermukšnio tokį vagelį, kaip tik tinka in tą skylę, ir sako giltinei: „,,n'o tu in šitokią akylutę ar galetum insikraustytį" — ,„Galėče.'' — ,,„Na, tai lysk, aš žiurėsu, argi tu galėtum in tokią mažą skylutę inlistie." Toj giltinė 6m6 ir inlindo, o tas ukinįkas tuo vageliu ir užkalė. „Na, dabar, sako, s6dek tu če." Išsibudavojo jis namus; perėjo jau kiek metų — joks žmogus nemiršta! Žmonės šneka: „kas tai yra, kad jau tiek

metų joks žmogus nemirštati Jis pergyveno tiek-tiek metų, kad jau jis sulaukė dešimtą ainių kartą, jau jam nusibodo an svieto gyventie, o jau jis apė tą giltinę ir pamiršo. Sako: „jau aisu in girią, paleisu tą giltinę, tegul jau manę papjaus." Atėjęs in girią, atkalė tą vagutį ir paleido tą giltinę. „Na, sako tas ukinįkas, dabar jau gali manę piautie, nes man jau pabodo an svieto gyventie." Tą giltinę ką tik gyvą paleido; sako toj giltinė: ,,da turi butie gyvas septynis metus: „aš in septynis metus pataisysu sveikatą, aš dabar nepajėgiu piautie, po septynių metų pradėūsu piautie." Kaip perėjo tie septyni metai, tą ukinįką papiovė ir teip žmonės krito, kaip musės, pakol ji išpiovė tiek žmonių, kiek reikėjo. (Vo Pijušo Ivanaucko, Ožk.)