Apė Vabalą Ir Giltinę

Buvo du broliu, viens bagotas, antras pavargęs. Ale dave Dievas tam pavargėliui sunų, jis nuvėjo pas tą bagotąjį brolį, kad aitu in kumus, ale kas tau — neina tas. Aina jis verkdams keliu, patiko tokią bobą, o toj boba tai buvo giltinė, o to žmogaus pravardė buvo Virbalas. Klausia toj boba: ,„kur tu aini, Virbale, verkdamst" Sako: ,,ką aš neverksut gim6 sunus, negaunu kumų, o neturu nė ką pavalgyt." — „Neverk, aš tau busu kuma." Par6jo jėdu namon, davė toj boba jam kepalaitį duonos, sako: „visą ne subaigk, tai tu vis turėsi duonos." Davė bonkutę arielkos, sako: „tik visą nesubaigk an syk, tai ji niekad nepasibaigs." Davė mėsos, sako: ,,ir tą tik visą an syk nesupjauk, tai vis ga- Iesi pjaustyt ir pjaustyt“" Sako toj boba: „„aik pas brolį, tai jis ais in kumus." Sako Vabalas kad ,,jau aš buvau, neina." Sako: „aik da sykį prašyt, o jau jis ais." Nuvėjo jis vel, paprašė, jau 6jo, ir tuo nunešė, pakrikštijo; po krikštui pasilinksmino ir jau jis turi ką valgyt — nesibaigia duona nė mėsa. Ale sako toj boba: „aš tavę padarysu daktaru: te tau dvi bonkutes vaistų ir galėsi gydyt žmones. Kaip ateisi pas ligonį, tai tu manę matysi: jaigu aš stovesu pas kojas, tai tam galėsi duot vaistų ir jis išgia, o jai aš stovesu pas galvą, tai jau tam nieko nereiks, jau aš jį turu pjautie." Toj kuma išėjo, o jis, kur tik išgirsta ligonį, tai jis tuo aina

ir išgydo, o kitam pasako, kad jau mirs, ir jis pastojo dideliu daktaru. Apsirgo karaliaus sunus: sušaukė išmintingeusius daktarus — ale jau jam gyvastį atsako. Ale dagirdo karalius, kad yra koks tai prastas žmogus, o labai geras daktaras; pašaukė jį pas savę. Atvedė jį pas ligonį: ans pamatė, kad giltinė pas galvą stovi, sako: ,„jau jį pataisyt negali," o tas karalius sako: ,,tu kitus tai gydai, o mano sunų nenori išgydyt; jai tu jį - neišgydysi, tai aš tau galvą nukirsu." Dabar ką jis daryst Sako karaliui: „padirbkit lovą an vienos kojos." Karalius tuo liepė padaryt, paguld6 ligonį in tą lovą, toj giltinė kaip stovi pas galvą, tai jis jaj apsuka kojas, kaip ji pas galvą, tai jis ligonio apsuka kojas ir teip suko ir suko, pakol tą giltinę paalsino: ji atsitraukė ir išgydė tą sunų. Davė karalius jam daugybę pinįgų. Parėjo Vabalas namon, patiko giltinę: ,,na jau, sako, dabar, Vabale, pjausu, ką tu manęs neklausei" ir papjovė jį, o vaikai su pinigais gražei gyveno. (Nog Uršės Šikarckiutės iš Ožkab.)