Apė giltinę, kuri vargdienį apkumavo

Buvo toks pavargęs žmogus stubelnįkas, jis turėjo sunų, tą sunų pajem6ė in vaiską. Vaiske jis labai gerai tarnavo; atitarnavo 25 metus, jau jį paleido namon. „ Aina jis namo", patiko tokį senuką, o tas senuks tai buvo Dievas, sako jam tas senuks: ,,gerai tu tarnavai, tai aš tau užmokėsu: te tau šitą krepšį, jei ką tu noresi paimt in tą krepšį, tai tik sakyk: „aik in krepšį," tai tuo bus krepšij." Padėkavojo senukui už jo dovaną ir par6jo namo". Parėjęs tuo apsiženijo ir nepoilgam jo moteris pagimdė sunų, o jis visur išvaikščiojo, niekur kumų negauna. Aina keliu jėškot, patinka tokią senukę; klausia moteriškė: ,,kur tu aini?" — ,,Ainu kūumos jėškot." — ,,Na tai aš tau galiu butie kuma" — o tai buvogiltin6. — „Gerai, kad tu busi kuma; aime, paimsu kudikį, rasi kur gausim kumą — nešim pakrikštyt." Parėjo, pajėm6 kudikį, nusiueš6 prie bažnyčios, pajėmė špitolnįką ir apkrikštijo. Po krikštui parsineš6 namo', sako kuma: ,„kad tu manę in kumus ėmei, tai aš tavę padarysu daktaru. Tu susiviryk visokių žolelių ir, kaip ateisi prie ligonio, tai tu manę matysi: jaigu aš stovėsu gale kojų, tai tu tą žmogų gali apsiimt gydyt — jam duok šiokių-tokių žolelių ir jis tuo pasveiks; o jaigu aš stovėsu pas galvą, tai jau tą neapsiimk, kad ir kasžin kiek žadčtu pinigų." Toj giltinė, ataisveikinus, išėjo, ojis aina daktaraut. Kur tik išgirsta žmogų sergant, nuvėjęs randa tą giltinę stovint pas kojas, jis jį tuo išgydo, ir teip tuojaus apsišaukė dideliu daktaru. Ale apsirgo karaliaus dukt6; jau daktarai jai atsakė išgijimą. Dagirdo karalius aps tokį daktarą, šaukia jį: jai išgydys, duos jam daugybę pinigų. Ale atėjo pas sergančisją, žiuri, kad giltinė — pas galvą. Dabar ką jis darys? Gaila jam tų pinįgų! Jis liepė karaliui padaryt lovą apsukamą an vienos kojos; karalius tuo davė padaryt, paguldė karalaitę in tą lovą: kaip tik giltinė prie galvos, jis tuo tą lovą apsuko — jau giltinė pas kojas. Ir teip sukino, sukino, toj giltinė negau? viršų ir atsitraukė, o jis ją išgydė, gau? dikčei pinįgų, pastojo dideliu bagočium. Ale patiko jį giltinė ir sako: „,,na, kumai, kad tu manęs neklausei, tai jau aš tavę pjausu." Toj kaip tik pasakė, kad jau pjaus, tas daktaras sako „Iįsk in krepšį! toj giltinė tuo tik šmakšt in krepšį! Jis užrišęs pakabino an "šakos girioj. Parėjo sau namo", daktaravo pakol jam nenusibodo, o jam gerai buvo gydyt, kad tuom syk nemirė joks žmogus. Kada jau jis paseno, jau negali n6 pasivalkiot, jau jam nubodo an svieto gyvętie, ir kiti seniai valkiojosi, kaip kelmai apžėlę, — neprisišaukia giltinės, atsiminė, kad jo kuma kabo girioj krepšij'. Atėjo jis in girią, rado tą daiktą, paleido ją iš krepšio — jau toj giltinė ką tik gyva! 8Sako kad tu da butum palaikęs manę šitam krepšij da kokius metus, tai jau buče numirus." Sako: ,,„biskį atsigausu, tai atėjus tavę pirmeusia papjausu ir visus jau reikalingus." Nepoilgam atėjo, tą Ia papjovė ir pasibaigė jo pasakos gyvenimas. (Nog Juozo Šinke: vičiaus, Ožkab.)