Apė giltinę ir jos kumą

Buvo toki seni biedni žmonės, jė sulaukė da vaiką, ale kaip j6 biedni, ner už ką pargabent arielkos, tai negauna kumų: vaikščioja jau vieną nedėlę, kitą ir vis negauna kumų. Ale sykį aidams patiko tokią bobą;

klausia toj boba: „kur aini?" Sako: „ainu kur kumų ješkot: jau kelintą nedėlę ainu ir ainu ir negaunu kumų.* Sako toj boba: „na, tai aš busu tau kuma: nusinešim prie bažnyčios, o kumą ten męs gausim — rasim ar kokį ubagą, arba zakristijoną, ir pakrikštysim." — „„Na, gerai." Jūdu nunešė, apkrikštijo, pajėm6 da jėdu puskvatierkę arielkos sau, išgėrė, pasilinksmino. Po krikštynų sako toj boba: „kad tu manę in kūmus €mei, tai aš tavę padarysu daktaru. Kur išgirsi žmogų ser gant, tai aik tu ten, pasirinkęs kokių žolelių, jo gydyt; kaip ateisi, tai jai pamatysi mauę stovint prie kojų, tai tu ten duok šį tą ir tuo išgis, o jai aš stovėsu prie galvos, tai sakyk, kad jau aš negaliu ištaisit, jau mirs, — o toj boba tai buvo giltinė. Toj jo kuma atsisveikinus da žmogų, išėjo vel žmonių pjautie, o jis liko. Ale toj jo kuma tuoj' nuvėjo in artymiausią kaimą viliot žmonis iš svieto: jau serga daug žmonių; tas žmogus aina ten gydyt. Pasirinko šiokių tokių žolelių, pasivirinęs ateina prie ligonio. Pamato, kad jo kuma stovi gale kojų, jis ligoniui duoda biskį ten šio to ir — jau sveikas: vieną kitą tuo umai išgydė, o kad jau mato — atovi prie galvos, sako: ,,jau šitą negaliu, tas jau tur mirtie. Jau jis už gydymą susirinko pinįgų gerai, jau jis bagotas — apsišaukė daktaru tokiu, kad kitą tokį nėr šioj pasaulėj. Ale apsirgo karaliaus duktė; tas karalius pargabeno tą žmogų; jis žiuri, kad jau jo kuma stovi prie galvos, o noretu jis ją išgydyt, ten mįslija gerai laimet. Liep6 tam karaliui padaryt lovą an vienos kojos, kad jis ligonę galėtu aplink sukįt; tas karalius tuo davė padaryt tokią lovą, paguldė ligonę in tą lovą ir kaip ta kuma stovi pas galvą, teip jis jai atsuka kojas, kaip ji tik pas galvą, teip jai atsuka kojas, ir teip sukino per kelias dienas, pakolei kuma priversta buvo stot pas kojas. Kaip jau jis mat6, kad kuma stovi pas ko jas, jis ten — šiokių tokių žolelių ir ji pasveiko. Gavo jis gausiai pinįgų ir parėjo namon. Ale ateina jau ta kuma pas jį, sako: ,„aš tau sakiau kad tu neik ten, kur aš stovėsu pas galvą — dabar jau aš tavę pjausu." — „„Na kad ir tu jau manę pjausi, ale da duok tu man tris dienas laiko grabą pasidaryt." — „Na, pasidaryk." Tas žmogus padarė per tais tris dienas drutą grabą; po trijų

dienų jau ateina pas. jį kuma: „na, sako, jau pjausu." — ,„Galėsi pjaut, ale, kuma, da pasimieruok, ar bus geras grabas." — ,,(Tu pats pasimieruok.“ — „Aš pakolei gyvas, tai bijau gult in grabą." Paklusna kuma emus ir atsigulė, o tas žmogus uždarė ir užrakino, nugabeno in laukus, ir inkas6 in krosnį, užkrove. akmenimis ir paliko, o pats parėjo namon ir sau ramei gyvena. Jau perėjo dešimts metų, dvidešimts, penkiasdešimts — žmonės nemiršta; jau kits žmogus dalaukė iki porai šimtų metų. Visi šneka: kas tai yra, kad žmonės nemiršta no tiek daug metų? Jau daug žmonių nekenčiamų gyvena an svieto! Ale vienas žmogūs vis aidavo krosnių ardyt; ale išardė vieną krosnį, žiuri — an dugno po akmenais grabas; sako: „reik pažiurėt, kas če yra?“ Sumušs grabą; kaip tik suardė tą grabą, teip toj giltin6 ir išėjo vel žmonių pjaut. Atėjo tuo pas tą savo kumą, tuo jį papjovė, ir paskui — visus senus atsilikusius. O jaigu tas žmogus but tą krosnį neardęs, tai toj giltinė ir po šiai dienai da butu ten rudijus. (og Onos Paliuliutės iš Ožkabalių).