Apė giltinę, laimę ir vieną pusbernį

Buvo toks pas gaspadorių pusbernis. Ale sykį jam išjojant su arkliais in naktigonę, davė jam gaspadins an vakarienės košės, 0 an viršaus, užpylė an tos košės spirgų. Atėjo pas tą pusbernį tokios dvi bobos, o tos bobos tai buvo viena giltinė, o kita laimė; tos bobos prašo to pusbernio, kad duotu jom tų spirgučių. Jis jų negalčdams atsigintie, davė tai bobai, kuri buvo giltinė, tų spirgučių, o tai laimei nenorėjo duotie, ale toj 6m6 prašyt, tas perpykęs met6 spirgą, pataikė jaj an lupos o tas spirgas buvo karštas — tai jaj nudegino lupą. Toj boba perpyko ir sako: ,„o tas laidokas, bedalis, jis man lupą nudegino! jau jis dalies neturėjo, o dabar visai neturės." Aina jodvi toliau, patiko mergą ainant su viedrais vandens; merga gražei susišukavus, kojos baltos, viedrai gražei nušveisti; sako toj boba giltinė in laimę: ,,„šitą mergą kas ves, tai galės gyvęt," o toj laime sako: ,,gana jau! jau kas šitą ves, tai jau sveiks prapuolęs — ji neturi n6 jokios dalies." Aina toliau, patiko mergą ainant vandens: da tik ką atsikėlus, pilna

galva pukų, an kojų gali ropes s6tie, viedrai visi apsivėlę; sako toj in tą laimę: „jau su šitai tingine kad kas

apsiženys, tai jau sveiks prapuolęs," o toj laimė sako:

„„kad kas ją gaus, tai bus baisei bagotas, kad savo turto

galo nežinos." Dabar toj boba giltinė, už tuos spirgučius, pametė aną, atėjo pas tą pusbernį ir sako jam: „ką tu man gero padarei, aš atėjau tau pasakyt: tu neturi jokios dalies, tu amžinas ubagas — če tam ir tam s0- džiuj yra tokia merga, tai tu če pamesk, o aik tenai pas tą gaspadorių per berną ir teip tu jų klausyk, ir tėvų ir tos mergos, kaip tik įmanydams ir teip dirbk, kiek tavo viekas galės, rasi tavę paims in žentus, o toj merga turi labai didelę dalį, tai tu iš jos dalies busi bagotas."' ID)abar tas bernuks nuvėjo in tą kaimą pas tą gaspadorių,

pristojo pas jį per berną, ale teip jis gerai dirba, teip jis jų getai klauso, kad jau kitą tokį berną ner. Pergyveno jė ten vienus metus, kitus, sako tas gaspadorius: „mus duktė nelabai graži, pas mus kasžin ar gali žentas ateit iš gaspadoraičių, šitas mus bernuks labai geras, paklusnas mums ir darbinįkas didelis — imkim mes jį in žentus, jis mums gali butie geras ir tinkamas." Pasišnekėję teip j6 sau, sutiko an to ir tuo padavė užsakus, jau surengė vesiailią. Kada vesiailia jau važuos in šliubą, ateina tos vėl dvi bobos; žiuri toj boba, kad jau tas pusbernis pasirengęs važuot an šliubo, sako toj laimė: ar velnias dabar priteik6 če tą bedalį pas šitą mergą? jau jis dabar su šitaj merga bus didelis bagočius; ir kas če juos surodijo? ale aš jam da baiką intaisysu, nes jis jokios bėdos nepažįsta. Mes kaip tik aisim per rubežių to kaimo, tai aš jam uždegsu namus, tai jis rasi nors apsvils, o kad ir ne apsvils, tai nors turės bėdą, pakol išaibudavos." O toj boba, kuri buvo giltinė, nog tos laimės atstojo, atėjo pas tą vaikiną ir sako jam: ,,tu pasiimk kelis kulius šeudų, išnešk už triobų, o kad tu matysi, kad mudvi aisim per rubežių jus lauko, tai tu tuos kulius paleisk, uždegk, kad but didelė ugnis.'?' Tas teip ir padarė: tuo išsinešė šeudų, atsinešė balaną, kaip pamatė, kad jau aina per rubežių, jis tuos šeudus uždeg6 ir padarė didelią ugnį. Ale žiuri toj boba, kad jau dega, sako: ,.štai, ar matai — jau dega to bjaurybės bedalio namai!" Kada pačjo toliau, žiuri, kad kaip

Js 115 stovėjo, teip stovi tie namai; sako: ,,n'o kas jam dabar pasakė, kad jis galėjo teip padaryti?" Ale jau tos bobos nuvėjo tolyn, o jis nuvažeu', susivinčevojo ir gyveno bagotai, savo lobio galo nežinojo. (NMog Onos Aidukaitienės iš Ožkabalių).