Apė Žmogaus laimę

Buvo kitą syk du kaimynu, viens labai turtingas, o kits baisiai pavargęs: jam budavo nieks nesieina — jis dirba anksti, vėlai, o jis nieko netur. Ir dabar da yr pas mus toks priežodis: kas iš to anksti kėlimo, kad ner dievo padėjimo. Sykį miežius valant no lauko, kiti jo darbinįkai nuvėjo jau namo", o jis sutemus da šnypščia lauke. Ale žiuri an ano turtingojo lauko kasžin' kas linkčioja; jis aina žiur6t, atėjęs rado žmogystą kasžinkokią varpas renkant ir dedant in kruvas. Klausia jis nepažįstamos: ,,kam tu renki če tais varpas?" — ,,„Aš jam turu rinktie, kad jo nė viens grudas nenuveitu perniek, aš to turtingojo laimė." O tas žmogus sako: ,,kad tu jo, o mano kur laimėt Ana sako: ,,„aš nežinau." "Tas žmogus: „kaip tu nežinai, kad tu jo laimė, tai turi žinot kur yr mano laimė." "Ta laimė vis jam nesako; tas žmogus kaip 6m6 pilt greblykščiu! tol davė, kol pasaks; sako: ,,„tavo laimė girioj tam ir tam daikte trišakam moedij tupi." Dabar aina tas žmogus in girią in tokį daiktą, rado tą medį trišaką ir jame sėdint moterišką: sako jam: ,„aik namo' kad tu manę atradai, tai jau dabar ir tau seksis givętie." Padčkevojo jis savo tai laimei, parėjo namo" ir tuo jam teip pradėjo viskas plaukte plauktie, ir tuo jis stojo turtingesnis už tą savo kaimyną turtingąjį. (No Milerio, Ožkab.).