Apė laimių lėmimą

Byvo vienas turtingas ukinįkas, jam vieną naktį gims sunus. Ale kaip senovėj visur laimės valkiodavosi, tai budavo tankei po langu girdi kalbant, kokią dalį sunus ar dukt6 turės, tai jau buvo tokia mada klausyt po langu. Tep kaip tik gimė jo sunus, tai jis ir klauso; atėjo trys moteriškės ir teip kalba. Viena sako: „,„,tas vaiks augs didelis ir bus turtingas," o kita sako: ,„,jis mirs mažas," o trečia sako: ,,jis bus gyvas iki 12 metų, o kad jam sukaks dvylika metų, tai ji perkunas užmuš." Tevas tai viską girdėjo, o kad jau sukako vaiks dvyliktus metus, tėvas davė padaryt tokę trobelę didelei storos geležies ir sako: „aš jį paskirtoj dienoj' inleisu tenai, o perkunas jam nieko ten negalės padarytie." Sulaukus jau tos dienos, noretu tas tėvas tą vaiką in tą

geležinį namelį uždarytie, bet jau vaiko niekur nerado. Susyk pakilo juodas debeselis, sužaibau', trenkė in tą geležinį namelį, kad tas namelis pusiau truko, o tas vaiks buvo pasislėpęs sode po lapais. Perėjo tas griausmas, o tas vaiks užaugo didelis ir buvo turtingas, o kad butu jį uždaręs tevas in tą geležinį namelį, tai ten butu ji užtrenkę. (Mo Milerio Ožkabaliuos).