Senuko pamokinimas

Buvo toks ukinįkas, pas jį atėjo sykį ubagas, sako: „AT nepriimtum in nakvynę??? Sako: „kodėl net gali nakvot." Davė vakarienės, po vakrienei sako ukinįkas: „Aabar nuveik su piemeniu in kluoną ir atsigulk," teip ir nuvė' tas senis su piemeniu iratsigul6. Ale naktij tas senuks sako tam piemeniui: „„nuveik, vaikeli, atneši tu man gerti". "Tas vaiks atėjo in stubą vandens, klauso, stuboj visuos kampuos: „gert, gert." "Tas vaikas

išsigandęs — bėgt pas ukinįką; atbėgo pas ukinįką, žiūri — an ukinįxo krutinės stovi ledo šmotas, jis negalejo budyt, išsigando. Aina atgal, žiuri — guli pamatin6, kaip jautis: aina prie kluono, žiuri — guli angis. Atėjo in kluoną, sako senuks: ,„o ką, vaikeli, ar atnešei gert?' Sako: „kad aš kaip nuvėjau į stubą, tai visuos kampuos 6m6 I6kt, „gert, gert."- Sako: „tai dušios, Iškia gert, nes pas jus stuboj niekad" nėra vandens." — „O kad aš nuvėjau pas ukinįką, tai ant ukinįko krutinės — šmotas ledo; o kad bėgau toliau, an tako guli pamatin6, kaip jautis; o kad atėjau pas kluono duris, tai guli angis: mislijau, kad manę nukirs." Sako: ,,an krutin6s ledas, tai už tai, kad jis supykęs atsigul6: toj pamatinė, tai už tai, kad ją tankei minavojo, garbino; o toj angis, tai užtai tavę nor6' nukirst, kad tu labai pyksti, keiki, an gyvulių,'? ir tas senuks išnyko jam iš akių, o tas piemuo papasakojo tą viską ukinįkui. (NVog Ant. Kavaliaucko iš Ožk.)