Apė vieną milžiną ir Motiejuką

Buvo kitą syk toks milžinas, o gale jo lauko pagirij' gyveno pirtelėj' toks miklus Motiejuks. Jis sau laikė arklį, karvę ir jis, budavo, vis gano po to milžino pievas ir javus, o tas milžinas niekad jį, budavo, nepagauna ganant. Ale sykį jau visai tas milžinas perpyko an to Motiejuko: pasijėm6ė akmenį in ranką ir aina tą Motiejuką užmušt. Tas Motiejuks pamatė, kad ateina milžinas su akmeniu rankoj', jis pajėm6ė saują varškės; atėjus tam milžinui ir barasi jėdu, tas milžinas sako: „ką tu man giliuoji! aš šitą akmenį kaip suspausu tai tik smiltys pabirės," o tas Motiejuks sako: „aš akmenį kaip suspausu, tai net vanduo išbėgs." — ,,Na spausk" tas kaip suspaudė tą varškę — teisybė, ir bėga vanduo. Sako tas milžinas: „kad tu toks drutas, tai aik tu pas manę per berną — ką tu če vienas veiksit mudviem bus ramiau." — „Galiu ait." „Atėjo tas Motiejuks pas tą milžiną, sako tas milžinas: „aik tu paimk kirvius, aisim in girią medžių nusikirst ir parsinešt." Nuvėjo tas pas kirvius, žiuri, kad jis tų kirvių nepakelia. Aina jėdu in girią, sako tas milžinas: „no kodėl tu nepaėmei kirvių?" — „„N'o kam mum reik tų kirviųė mes išsirausim medį ir parsinešim." Nuvėjo in girią. "Tas Motiejuks vaikščioja po girią, neranda medį, katrą rautie, o tas

milžinas nesulaukia jį raujant, pats pajėmęs medį išrov6 ir sako: „aik tu, imk už viršunės, o aš už kamieno." O tas Motiejuks sako: „aik tu imk už viršunės, o aš imsu už kamieno." Pajemė tas milžinas už viršunės ir velka, o tas Motiejuks užsisedo an šaknų ir važuoja. Tas milžinas velka visas sušilęs, o tas Motiejuks sako: „tu viršunę neši, o sušilai, o aš kamblį, o u6 biskį nesušilau." Parėjo jėdu namo", sako tam bernui: „aik tu in kluoną kult." Jis nuvėjo in kluoną, žiuri in tuos spragilus, kad jis tą sragilą n6 biskį nepakelia. Ką jis darys? Jis užlipo an kluono stogo ir plėšia stogą. Pamatė tas milžinas, kad bernas lupa stogą, sako: ,,ką tu darai?" — „„Aš lupu stogą, man per žemas stogas, aš negaliu rankų iškelt"' — ,,Ką tu ten man iškadą darai! aik sau, man nereik tokio berno." Pamieravo jam kartį pinįgų algos, sako: ,„te tau algą ir aik sau.'' Jis tuos pinįgus nepakelia, sako: ,„kad tu manę pavarai, tai tu man turi tuos pinigus nunešt, o kitaip aš no tavęs neisu." Ner ką tam daryt: pajėmęs tuos pinįgus nunešė jam in tą jo pirtelę ir pametė, o tas Motiejuks su pinįgais galėjo gerai gyvęt. (No Šikorckės, Ožkabaliuos.)