Apė du milžinu ir kalvio gizelį

Buvo toks varguolis žmogelis, jis turėjo sunų; tą su. nų jis leido mokįtis kalvystos: jis ne po ilgam laikui išmoko kalviaut, pastojo geru gizeliu ir išėjo per kalvius svieto vandravot. Atėjo in tokį dvarą pas kalvį, o tam to dvaro sode tai buvo du milžinu: atėjo, sako, tie milžinai in to pono dvarą, sau pavaldė ir nieko j6 in sodą neleisdavo, kad tik kas ineidavo, tai jė užmušdavo. Tas gizelis, kaipo pakeliauningas, nor6' valgyt, nusipirko no dvaroko sūrį, plongalį suvalgė o storgalis jam liko; jis tą indėjo sau in kišenių an kito sykio. Ale jis, kaipo pereiga svieto, mislija, kaip če gautie u0 tų milžinų obuolių pavalgyt; jis, aidams prie sodo, rado lizdą paukštuko ir jau jame paukštuktai dideli, jau gali lektie, ale da vis tuni lizdelij. Jis tą vieną paukštuką nugriebė ir, , insidėjęs in kišenių, nuvėjo in sodą pas tuos milžinus, pričjęs prie obels ir skina obuolius. Ateina viens milžinas, sako: ,,„dėl ko tu mus' obuolius skinit ir tuo pastumėjo tą gizelį, kad tas tuo per obelį peršoko, o tas

milžinas sako: „ko tu šokį per obelįė" Tas gizelis sako:

,,Aš peršokau, ale tu peršok, kad tu toks diktas vyras.“

Tas milžinas 6m6 šokt, vis tik in pusę obels dašoko, o peršokt negali; pasivadino ir kitą, ir tas neperšoka — jau jė nusigando. Sako viens kitam: ,,rasi jis drutesnist" Viens sako in tą gizelį: „na, meskim akmenį,

katras aukščiau išmesim?" "Tas milžinas kaip metė, tai in pusę adynos nupuols akmuo; ale tas gizelis pajėmė iš kišeniaus paukštuką, kaip paleido, tas nulėkė iš baimės ir nulėkė. Jau tie milžinai lyg jo prisidingi. Ale viens milžinas, pajėmęs akmenį suspaudė, pabiro in smiltis, sako: „o tu ar teip galėsi?" "Tas gizelis pajėmsė iš kišeniaus tą surį, suspaudė, kad net vanduo ėmė per pirštus varvėetie! Jau tie du milžinų pamatė, kad iš akmens net vanduo išbėgo, jau jame pamislijo baisų drutumą: tuo klaupė jėdu an kelių ir sako: ,,ką tu nori, tai su mumis daryk, tik palik mum gyvastį." Sako gizelis: ,,aš noru, kad jus tuo iš šito sodo išeitumet ir daugiau jau če niekad nesugryžtumet." "Tie milžinai da jam padčkavojo, kad tik tiek juos nubaudė: tuo tie ir išvandrau', o tas ponas už tai tą gizelį pajėm6 už žentą ir d jam savo dvarą. (No P. Ivanaucko iš Ožkaba: tų.