Apė vieną karaliaus sunų ir milžiną

Buvo karalius jaunikis; jam, budavo, sapnuojasi, kad nesiženyk dukterį karaliaus, ale vesk prastą merginą, ale jis in sapną netikėjo, jis vedė karaliutę. Pagyveno ten kolei, jau sulauks vaiką, ale nepoilgam pašauk6 kits karalius jį an vainos. Kaip išėjo an tos vainos, tai vajavojo kelis metus, o ant jo dvaro buvo paliktas

koksai gaspadorius, o ans perpyko an tos karalienės, parašė pas karalių, kad ji negerai gyvena ir visokius melavimus ant jos padavė. Karalius perskaitė tą gromatą, perpyko an tos savo pačios, kad ji teip daro, paraš6 pas tą savo gaspadorių, kad tą jo pačią ir sunų nužudytu. Dabar jau padavė tą karalienę ir sunų vest nužudytie; veda jau jėm nukirst galvas. Ale sako toj karalien6: „ką jus pelnysit, mums galvas nukirtę? geriau paleiskit mudu in girią ir mes daugiau neišeisim iš girios ir mus nieks nematys." Tie kotai pasigailėjo jų, nekirto jėm galvas, paleido juos in girią. Vaikščiojo jėedu po girią, rado ten kokį tinkamą sau urvą ir ten sau jėdu gyvena. Gyveno jėdu ten kiek metų; bevaikščiodams tas vaikas girioje rado dirželį, parsineš6 pas motiną, sako: „radau dirželį", o motina sako: ,,mesk, vaikeli, tą dirželį, gal kas tyče pamet6 dėl burtų." Sako: „kad aš kaip apsijuosiau, tai aš jaučiu savij' didelį vieką.'' — „„Kad tu ir drutas, ale mesk tą diržuką," o tas vaiks, alepdamasis no motinos, aprijuosė ant gryno kuno ir sako:. ,,kad jau numečiau." Vaikščioja kitą dieną tas vaiks, rado tokį takelį, aina jis tuom takeliu, rado skylę, inlindo in tą skylę, rado toliau trepus. Parbėgo pas momą ir sako: ,,aš radau tokią skylę, o giliau radau trepus." — „N'o kur toj skylė?" — ,,Aime, parodysu." Atėjo pas tą skylę; sako motina: „lisk.“ — „Aš vienas nelįsu, lįskit ir jus.'? Inlindo jėdu abudu: lindo lindo, nulindo jau rado šviesą, rado dvarą, laukus, girias — 0 tas vaikins labai buvo drutas, o no to diržuko jis turėjo nepaprastą vieką: medžius, budavo, išrauja. Atėjo in tą dvarą, rado tam dvare septynis milžinus. Kaip pamatė tuos milžinus, teip tas vaikinas išsirovė medį ir su tuom medžiu užmušė šešis milžinus, o viens milžinas pabėgo ir pasislėpė, jis mislijo, kad jau anas milžinas suvisai prapuolė, o jis buvo užsislepęs. "Tas vaikins kaip, budavo, išeina in girią, tai tas milžinas, budavo, ateina pas jo motiną ir sako jaj, kad jį nužudyt, tai mudu galėtume gyvent.“ Sako: ,,„kodėl jis toks drutas, kad jis mano šešis brolius užmušė" o toj moma sako: ,,jis turi tokį dirželį apsijuosęs, tai jis no to teip drutas." Sako: ,,„tu jam padaryk vanią, gal jis ais nusipraust, tai jis pasidės tą dirželį." Parėjo tas vaikius,

sako jam toj jo motina: ,„mes girioj buvom tiek metų, ten be pastogės, nesiprausę: aš tau padarysu vanią — aik nusipraust, tai tu gal busi da drutesnis." Jis iš pradžių nenorėjo, o paskui paklausė motinos, nusijuosė dirželį, pasidėjo, o pats insilipo ten in kokią baliją, o tas milžinas, kaip jis tik pasidėjo, tai tuo — iš po pečiaus, pagriebė tą dirželį ir apsijuos6. Dabar sako toj motina: ,„milžine, te grąžtą, gręžk jam akį, o tas milžinas sako: ,,„tavo vaikas, tu gręžk." Toj moma išgręž6ė jam vieną akį. Paskui sako: ,„te grąžtą, gręžk kitą akį," o tas milžinas sako: ,,tavo vaiks, tu gręžk." Išgręžė kitą akį. O kad jau buvo be akių, tai ėmus peiliu nuskuto jam plaukus — o tas vaikins turėjo an galvos žibančius plaukus, teip kai sidabriniai — o paskui sako tam milžinui: ,„te dabar jį nuogą, nunešk in girią ir inkask in skrusdyną, tegul jį gyvą skrusdės sučda." Pajėmė tas milžinas tą vaikiną ir neša, o tas vaikinas prašosi, kad jį nekastu in skrusdyną, sako: ,„tu manę paguldyk kur prie didelio kelio, tai aš nors atsimelsu, ką užmušiau tavo brolius, o jau aš ir teip neilgai busiu gyvas, ir teip numirsu." Pasigailėjo tas milžinas to vaikino, nunešė jis jį pžie vieškelio ir paguldė. Guli jis ten vieną dieną, kitą. Ale važeu' karalius tuom keliu, pamatė, kad ten guli kasžin kas, siunčia jis savo tarną, sako: „aik, pažiuršk, kaš ten guli“? Atėjo, žiuri, kad guli žmogysta, visas apskretęs kraujuose, be akių. Atėjęs pasakė,

karalius sako: ,,„aik tu atnešk man jį, mes jį vešim in špitolę." - Atgabeno jį, nuvežė in špitolę, nuplovė nog jo veidų sudžiuvusius kraujus, jį ten gražei aprėdė, akis jam išgydė — o tas karalius buvo intaisęs tokią špitolę,

kad kur tik rasdavos koks kolieka, tai vis budavo paima in tą špitolę. "Toj špitolėj tas vaikins jau perbuvo

kelis menesius, jau jam ataugo plaukai, jau jo sveikata pasitais6. Vieną sykį išėjo karaliaus dukters pasivaikščiot, jos užėjo in tą špitolę; ale jauniausia duktė pasidabojo tą vaikiną be akių. Parėjo pas tėvą ir prašo,

kad jaj duotu vieną daiktą iš karalystės; tėvas sako: „„del tuvęs da vis bus, aš misliju, mano karalystėj." — „Na tai pasirašykit, kad duosit." Tėvas ėmęs ir pasiraš6, kad duos. Dabar ji jam sako: ,,aš pasidabojau tą

aklą vaikiną iš špitolės; daleiskit man už jo ištekčtie."

— ,„Ale ką tu veiksi, vaikeli, su tokiu kolieka, kur tu pasidėsi?" Sako: „teveli, aš bagotysčių didelių nenoru; če an dvaro begyvęsu." — ,„Kad nebuče tau pasirašęs, tai jau aš tau nebuče daleidęs, o dabar gali tekčtie,? ir tuo jėdu apsiženijo ir gyveno ten an dvaro. Ale vieną sykį toj pana nusivedė tą savo vyrą in sodą; ten jėdu sau sedi. Ale atlėk6 du varnai, nutup6ė an medžio ir 6me peštis: o tiek pešasi, o tiek pešasi — riksmas tų varnų, baisu klausyt! ir tol pešėsi visi kruvini, kol akis išsikapojo — akys nupuolė po medžiu. Paskui tie varnai be akių puol6 in prudą, tenai sode asantį, ir emė maudytis. Maudėsi, maudėsi — ir ataugo tų varnų akys ir išlek6ė abudu su akimi sveiki. Toj pana žiuri, kap tų varnų akys ataugo, sako ji tam savo vyrui, jam išpasakojo, kas ton atsitiko, sako: ,,„aime in prūdą, aš tau plausu akis, gal ir tavo akys ataugs," o tas vyras sako: ,,kam tu manę nori prigirdytė geriau manę nuveskit in tą daiktą in girią, kur manę rado, o aš ten ir teip numirsu be to vandens." Ale toj pana jam kalbėjo ir kalbėjo, pakol prikalbėjo, kad jis 6jo in tą prudą, o toj pana em6 jam tais akis masgoti, 6m6 liet, liet ir ataugo akys ir pasiliko visiškai sveikas. Toj karaliaus dukte iš džiaugsmo tuo" nubūgo pas tėvą, sako: „jau ataugo mano vyro akys." — ,„Na, tai matai, nužudei tą žmogų, o kitą kokį pasisavinai — ar teip gražu? nė vieno žmogaus akys neataugo, jau tik jo ataugs!" Ale anoji nusived8 tėvą in sodą, parodė, kur tie varnai akis išsika pojo, ir prude jėms ataugo, ,,tai aš ir, sako, jį in prud; vedžiau, mazgojau, mazgojau, kol ir jam ataugo akys." Karalius — tikėt ir netiket, ale klausia jo, iš kur tu če atėjai, ir kokios giminės?" — ,,Aš, sako, asiu karaliaus sunus; nekaltai mus apskundė su motina, tėvui kara: liui, teip jis mus apsudijo an smerties, o mus kaip vedė

galvas nukirstie, tai mes no kotų atsiprašėm, tai mus

paleido in girią, o girioj aš radau tokią skylę, tai mudu

taj skyle lindom, lindom, išlindom in tokį dvarą, tam

dvare mes radom 7 milžinus, tai aš 6 užmušiau, o viens

pabėgo" — ir jis viską papasakojo iki galui, o an galo

sako: ,„motina man akis išgręž6 grąžtu ir liepe nešt manę in skruzdyną, kad manę gyvą skruzdėlės suėstu, tai

aš to milžino 6miau prašyt, kad jis manę paliktu gyvą,

pasodinęs pakelėj." Tas karalius suprato, kad tai tas“ pats, o paskui sako: ,,ar tu dabar pataikytum in tą dvarą?' Sako: „jus manę nuveskit, parodykit tą daiktą, kur aš gulėjau pakelėj." Davė jam kareivių, parodė tą daiktą girioj, ir jis atrado tą milžino dvarą, tam dvare rado tą milžiną ir savo motiną: taj motinai tuo" kareiviai akis grąžtu išgręžė, nunešė in skruzdyną gyvą ir užkasė, o tą milžiną pajem6 drauge ir davė jam duoną iki gyvas buvo, o jis po tėvo galvos karaliavo. (Nog Onos Aidukaitienės iš Ožkab.