Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Buvo toks kaime kitą syk kalvis, jis turėjo sunų. Vasaros laike, kada yr dikčei musių, jam sykį be valgant, sutup6 dikčei musių, jis kaip duos su delnu — užmušė 830 musių! Pasikelė in puikybę, sako tėvui. ,,ką aš pas tavę busu, kad aš an syk kertu 30 galvų! aisu, sako, in svietą vandravot." Pajėms krepšį, insidėjo maisto ir aina. Aina vieną dieną, kitą — žinoma kelionėj nuvargsta; atsisėdo pavėsij pakel6j po medžiu ir užmigo. Atvažeu' ponas koče, pamatė parašą jo už kepurės, kad jis kerta grynu delnu 830 galvų, atėjo jis pas jį, pabudino ir sako: ,,„an tavo parašo matyt, kad tu stiprūs vyras asi; jai tu man patarnautum, tai gautum mano dukterį ir dvarą: mano vienam dvare atčjęs apsigyveno milžinas, tai jai tu jį išvytum, tai tą viską gautum; jai nori, s6sk in mano kočą ir važuosim.'' Parvažeu' in dvarą, gerai da jį pamilėjo i ir sako: „na tas dvaras, kur tas milžinas užvaldė, ir jokį žmogų jis pagavęs gyvą neleidžia." Tas kalvio sunus turėjo surį savo krepšiukij'; nuvėjo pas tą dvarą — ten buvo toks aržuolynas — jis rado an kiaušinių tupint paukštuką jis jį pasigavo in krepšį. Ale pamatė milžinas, kad vaikščioja žmogus po aržuolyną, ateina pas jį, atėjęs pamatė parašą už kepurės, kad jis kerta delnu ant syk 30 galvų, dabar tas milžinas mislija, na, rasi jis ir toks drutas. „Kad tu toks galingas, sako milžinas — aš suspausu akmenį, kad net in miltus pabyrės," o šits sako; ,,„aš kaip“ suspausu akmenį, tai vanduo išbėgs.'' Na dabar tas milžinas pajėmė akmenį, suspaudė — pabiro in miltus, o jis išsijemė šmotą surio, suspaudė — vanduo išvarvėjo. Jau tas
' milžinas atšoko nog jo, sako: ,,aime pas manę in svečius." At6jo abudu in pakajus, davė tas milžinas gert ir valgyt, o paskui sako: „nakvok pas manę", mislydams, naktij kaip jis užmigs, tai jis jį papjaus. Paguldė jį vienam pakajuj, ale jau jam — nemiga. Klauso — naktij galanda peilį; sako: ,,„aisu, jį ir papjausu." Jis tuo iš lovos — po lova; po taj lova rado duris, atsi- . dar6 duris — sklepas, jis — in tą sklepą, žiuri — pilnas negyvėlių. Jis tuo vieną negyvėlį išnešė iš sklepo, paguldė lovoj, o pats — in sklepą. Povalei atėjo milžinas, brukšt peiliu per kaklą ir pats povalei išėjo; sako in pačią: ,, jau aš jį papjoviau," o jis tuo — iš sklepo, negyvėlį — in sklepą, v pats atsigulė in lovą ir guli.
Ant ryt' aina milžinas kūną inmest in sklepą, atėjęs — nusigando; žiuri, kad jis gyvas! Klausia milžinas: „„n'o ką, ar gerai miegojai?" Sako: „„gerai; ale ar šitoj tavo lovoj yra blūsų, ar blakių, kad man teip inkando in gerklę, net aš pabudęs turėjau kasytie, ale toliau jau nieks nekando ir „pakaingai permiegojau." Dabar per dieną balevojo, in vakarą sako: „da nakvok pas manę NOrS vieną naktį, o rytoj nors pasišnekėsim, » 0 ką jis darys? jis vėl nakvoja. Paguldė jį vėl tokioj pačioj lovoj — jau jam vėl nemiga. Klauso naktij galanda kardą; sako in pačią: ,,jau jam peilis nieko nekenkia." Tas tuo povalei — in tą sklepą; išnešęs negyvėlį paguldė in lovą, o pats — in sklepą. Nepoilgam at6- jęs milžinas rėžė per kaklą, ką tik ir lovą sykiu neperkirto; išeidams duris uždarė ir šneka in pačią: ,,jau jam bus gana — nukirtau galvą." Milžinas nutyko, jis — iš sklepo, tą negyvėlį — in sklepą, o pats atsigu- 16 in lovą. Ant ryt' milžinas atsikėlęs sako: „reik ait jį inmest in sklepą." Atėjęs žiuri, kad jis guli gyvas lovoj. Nusigando milžinas ir sako viens sau: ,,ar negerasis tame žmoguj sedi?" Tas milžinas turėjo ant upės tokį tiltą varinį; mįslydams, kad jis jį tenai užmuš, sako tam kalvio sunui: „aime in laukus pavaikščiot.'' Atėjo jėdu pas tą tiltą, sako milžinas: „na, aik tu ant šito tilto, ar jis tavę dalaikys?" o jis stovi pas tokį kaip i ir gaidį. — „Ale, sako tas keleivis, kad aš nežinau, kur ir kaip užeit." "Tas milžinas — paklusnas parodyt, kaip tik užlipo ant to tilto, tas tą jo prietaisą paspaudė, tą
milžiną ten nusmaugė o tą pačią atėjęs užmušė. Paskui atėjo pas tą poną ir sako jam: „jau milžinus išveisiau." Tas pons atvaževęs pamatė tai viską, kad jau jų nėr gyvų, teip tuo jį su savo duktere apženijo ir jis ponavo tame dvare. (No L. Ivanaucko iš Bartinįkų.)
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Lietuviškos pasakos yvairios · 4 dalis, 1905, Nr. 142
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0


