Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Buvo toks ukinįkas, jis turėjo tris sunus, kaip jau 46 parėjo in metus, sako tėvui: „duok mum dalis, mes aisim vandruot,'"' — o jė visi turėjo užsiauginę po du kurtu. Emė no tevo dalis ir išėjo vandruot: du nuvėjo kitu keliu, oviens nuvėjo in miestą. Ale atėjo jis in tą karaliaus miestą, žiuri, kad viskas tamsei aprengta; užejo pas vieną karčmorių, klausia: ,„kas tai yra kad teip juodai visas miestas aprengtas?' Sako: „šiandie' popietų trečią adyną išveš karaliaus dukterį smakui devingalviui ant prarijimo." Teip jis, kaip tik išgirdo tokią naujeną, jis pasiskubino in pajūrį. Ant paskirtos adynos atvežė karalaitę; jis priėjo prie karalaitės sako: ,,jai tu mano busi, tai aš tave išgelbėsu no smako." Prižadėjo kad bus, bile tiktai atgintu nog smako. Jėm ten bešnekant, susijudino marės, išrėpliojo smakas su devyniom galvom; teip tas prišokęs nukirto jam galvas, 8m6 liežuvius visus iš galvų išpiaustė, sudėjo sau in krepšiuką. O kaip tą paną atvežė, tai ją su karieta paliko, o vežikas pats su arkliais nujojo namon; už poros adynų atjojo tos karietos parvežtie. Atjojęs rado tą paną ir sveiką; tas karaliaus tarnas susidėjo tais galvas in karie- "tą, pasodino paną ir važuoja. Atvažiuo an tilto, kuris buvo an didelės upės, sustojo ir sako: ,,jai sakysi, kad aš išgelbėjau, tai bus gerai tau ir man, o jai ne, tai aš tavę mesu no tilto ir nuskandįsu:" smertį atsiginant, turėjo prisiekt jam, kad jis ją išgelbėjo. Parvaževo in dvarą, pasakė, kad jis ją išgelbėjo, parvežė devynias smako galvas; karalius tuo surengė veseilią ir suprašė svečius ir jau veseilia. An vesiailios atėjo ir tas, kurs smaksą nukirto; tos galvos stovi visos sudėtos, ale jis sako: „kodėl tos galvos be liežuvių?" o tas sako: ,,„smakas nekoks neturi liežuvių," o jis išem6 iš krepšiuko liežuvius, prideda prie galvų — vis tinka. O toj pana sako: „tai šits manę išgelbėjo no smako, o šits tai manę nor6- jo nuskandįt, tai aš jam turėjau prisiekt, kad jis išgelbėjo. Dabar visi karaliai ir ponai nusprendė jį užtai mirčia pakorotie. Sako: jį pririšt prie arklio vuodegos
156 į
ir uždaužytie laukuose, — ir tuo padarė, o su šituom apženijo. Po vesiailiai pergyveno j6ė kiek ten, nuvėjo jis in pajurį, susikur6 ugnį ir stovi. Ale ateina tokia boba visa šlapia, sako: ,,ponuli duok man če pas šitą tavo ugnelę pasišyldit." Sako: „gali.“ ,,Ale, kad aš bijau tavo šitų kurtų: daleisk man, su šitai rykštuke jėm užkirstie." — ,,Na gali.“ "Toj šlapbob6 šmakšterėjo vienam kurtųj, kitam ir jam, j8 pavirto visi trys in akmenis — o toj šlapbobė tai buvo to smako pati, nor6- jo jam atmonyt už nukirtimą jos viro smako. Be aidams atėjo kits brolis in tą miesta su dviem kurtais, o jė visi trys buvo panašus in viens kitą. Pamatė toj karaliaus duktė, kad toks aina, sako: ,,ar jau tu parėjai?“ Šits mislija kas če? ir suprato, kad čia jo brolio buta. Sako: ,,jau parėjau." — „No kur tu teip ilgai buvai?" „„Tai še, tai ten, tai ir užtrukau." "Toliau nuvėjo ir tas in pajurį, ir vel atėjo toj boba, užkirto -rykštukeė kurtam ir jam, ir tuos paverte in akmenis. Toliau atėjo trečias brolis in tą patį miestą, pamatė toj karaliaus duktė jį ir sako: ,,„kur tu teip ilgai buvai?" Tas mislija, kas če yra, sako: „aš da pirmą syk tame mieste, tai če kiba mano brolis buvo; ale kada ir kur jis prapuolė?" Sako toj karaliaus duktė: ,,jis nuvėjo in pamarį ir negryžo." Sako: ,,aš ir aisu ten pažiurčt." Nuvėjo in pajūrį, randa vienam daikte ugnavietę ir žiuri — guli akmens, panašus in žmonis, kiti in kurtus; jis vėl suku- T6 ugnį. Ateina toj šlapia boba, sako: ,,„duokie man če sušiltie." — „Aš tavę sušilsu!" Pasakė tiem kurtam, tie kurtai kaip griebė tą bobą, perplėšė pusiau. Kaip tik plėšė, išoko iš tos bobos dvi panos: tai viena pana pajemšė tą patį tos bobos žilvitį, apšmagojo tuos akme nis — stojo gyvi tie du brolei ir jų kurtai, sako: „tai da maldžei miegojom." — „I us gražei miegojot, jau jus buvot paversti in akmenis" Paskui tie broliai apsiženijo su tom panom, o tas parėjo in karaliaus tą dvarą pas savo pačią ir dailei visi gyveno. (NMog Pijušo Ivanaucbo iš Ožkubalių.)
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Lietuviškos pasakos yvairios · 4 dalis, 1905, Nr. 147
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0


