Apė vieną vaikiną, kurs su savo žverimis, išnaikino žmogžudžius, smaką ir laimėjo karaliaus dukterį

Buvo vienoj' karalystėj' toks žmogelis; jis turėjo

vieną sunų ir vieną dukterį, o tenai buvo didelės girios, tose giriose buvo dvylika žmogžudžių. Sykį atėjo tie žmogžudžiai pas tą žmogų ir sako: „tu pinigų neturi, mes no tavęs jų negaunam, ale tu turi sunų ir dukterį. tai tu mum turi pažadėt, kada bus 20 metų,o jai nežadėsi, tai mes tavę če užmušam." Ne tur" ką daryt, pažadėjo; tie žmogžudžiai išėjo sau, o je sau liko gyvi ir sveiki. Kada tie vaikai jau 6jo dvidešimtus metus, tie tėvai tą metą vaikščiojo nuliudę, o matydami tie vaikai juos vis liudnume, klausia, kas tai yra, o tevas sako, ,„ką mes nebusim liudni, kad aš jus pažadėjau žmogžudžiam, o jau paskutinis metas jum gyvęt pas manę." — Tai ko da jūs rupinatės, kaip bus, teip bus." Sako: ,,ką mes če lauksim, kol mus žmogžudžiai paims, mes aisim kur mus akys ves ir kojos neš," ir tuo pajėmę drapanų ir maisto, kiek galėjo pakelt, atsisviaikino tevus ir iškeliau'. Nukeliavo gana toli no tėviškės; priėjo jėdu girią, 6jo per tą girią. Per tą girią be ainant, juos sutemė; ale j6 žiuri — tokiam tankumyneė žiburėlis, prišjo prie to žiburio, žiuri — stovi pastatyta stuba; in6jo in tą stubą — niekur nieko nėra, jokia gyva dvasia, tik žiuri, an sienos kabo muškieta, o on tos muškietos parašyta, kad tik pasakyk „šauk,'' tai ir šauja; toliau kabo kardas, an to kardo parašyta, kad tik sakyt „kirsk" ir kerta. Jis tuo? tą kardą užsikabino, tą muškietą pasijeme; ten j6 rado valgio, pasivalg6 ir s6di, sau šnekasi. Nepoilgam ateina viens žmogžudis, sako: ,,ko jus če atėjot in mus' namus?' "Tas brolis sako: ,„karde, kirsk;'' tuo tas kardas nukirto galvą. Dabar kur jį dėtt Pamatė po lova duris; pakėlė tais duris, žiuri — Sklepas: tuo tą invilko in sklepą. Kaip tik tą inmetė in sklepą, tep jau ateina du; jis vėl sako: ,,„karde, kirsk," tas kardas nukirto - abiem galvas, sumet6 in sklepą. Kaip tik tuos sumetė, atėjo da keturi, ir tuos nukirto, ale vienam nenukirto visai galvą, da galva kabojo; sumetė in sklepą, uždarė ir laukia daugiau, ale visa naktis praslinko i ir daugiau jau neatėjo. An ryt! brolis sako: ,,aš aisu medžiot, nu: šausu paukščių ar žverių, parnešu, tai virsim pietų." Tas brolis iššjo in girią, o ji, likus namie, klauso — šneka viens sklepe: „sesuo, tu gelbėk mano gyvastį, aš da biskį gyvas, tu manę išgydyk, aš tau nieko nedarysu,

mudu gražei gyvęsim. — ,„Tai kaip aš tavę išgydys?" Sako: ,,tu nuveik už stubos, rasi du šaltinuku, pasemk abiejų vandenų, manę pašmeruosi, ir aš busu sveikas ir gyvas." Mergos ilgas plaukas, silpnas protas: toj' nuvėjo, pasėmė vandenų, atnešus pavilgė gydančiu vandeniu — sugijo, pavilgė gyvuoja — atgijo. „O dabar, sako tas žmogžudis, kaip brolis pareis, tai tu sakyk: sesk če in geldą, aš tavę nuprausu: vakar teip susibiaurinai; O paskui jam gerai išmuilyk akis, tai jis nematys, o aš atėjąs paimsu no jo ginklus." Tas brolis, kaip iš 6jo medžiot, patiko levą bėgant, jis jį pamierau"' šaut, o tas levas prakalbėjo, sako: ,(tu manę nešauk, aš kaipo žvėrių karalius, busu su žvėrim tau pagelboj,"* o da nusivedė tas levas pas tokį medelį, sako: „padaryk šito medelio dudutę, tai kaip tu užduduosi, tai mes visi busim tau pagelboj." Jis nusišovė paukščių, parsineš6 na: mo'; toj sesuo jam iškepe, pavalgš6 biskį, atsilsėjo. Toj

sesuo tuo? sušilds vandens, sako: „šę sesk in geldą, aš tavę nuprausu; vakar eu tais žmogžudžiais visas apsivėliai;? Jis, paklausęs sesers, nuvėjo maudytis; jis padėjo tą muškietą ir kardą, s6do maudytis; sesuo jam gerai akis išmuilijo, jis pražiurėt negali, o tas žmogžudis, at 6jąs, pajemė nog jo tuos ginklus ir sako: ,,na, dabar aik šę, brolau, nužudei tu mano brolius, dabar jau aš tau galą padarysu." — ,,„Aš ir pats žinau, kad jau tu man galą padarysi, ale da duok man an mano dudutės paduduot, katrą da aš turu no savo ganiavos." Sako: „„gali duduot, kiek tik nori." Jis, pajėmęs tą dudutę, kaip uždudau' — tuo" atlėkė levas su žverim: meška su levu, kaip griebė tą žmogžudį ir tuo' sudraskė in šmotus. Paskui kalba levas: ,„tai matai, brolau, aš tau m kiau, kad aš tau busu pagelbon." Dabar jis daro rods, ką su taj prakeikta sesere padaryti Padarė j6 tokią rodą: prikal6 ją prie sienos ir pastatė du viedru; ties vie na ake vieną, ties kita — kitą, sako: ,,žiurėšsim, už katrą daugiau verks, ar už brolį, ar už tą žmogžudį." Da bar jis sako in tuos žvėris: ,,ką aš če viens veiksu, aisū su jumis svieto vandravot" ir išėjo visi iš tos girios. Ai na vieną dieną, kitą, pamato žmonės, kad aina toks pulkas žvėrių ir žmogus su jais draugystoje: Priėjo jė karaliaus miestą; visas miestas juodom gelumbem aptaisytas; klausia, „kas tai yra?" — ,,„Arba tu nežinai, kas če?"" ir nesako. Klausė toliau: ,,ar če n6ra kur pernakvot?" Parod6 ten jam karčemą; jis nūuvėjąs in tą karčemą apsinakvojo, ir pradėjo jis vel klausinčt, kas tai yra, o tas šinkorius sako: ,,ar tu nežinai?'' o jis atsako: „„Ką aš galiu žinot, aš ateivis: ainu svieto vandravot." Sako šinkorius: ,„če šitoj karalystėj' yra marėse smakas, tai pirmiau vis budavo iš žemės duoda po gražią paną, o dabar jau anų nėr, tai atėjo kalieja an karaliaus duktės vienturtės;" sako: ,„tą ir tą dieną veš ją suvėstie;" sako: ,„kad kas ją išgelbėtu tai butu jo žentu." O jis sako: ,,jos išgelbėjimas tai yr mažas daiktas." "Tas šinkorius, kaip išgirdo, kad jis ją nori išgelbėt, jau jam duoda valgyt ir gert ir tuo' davė žinią karaliui. Karalius atsiuntė savo vyriausią tarną, sako: „meldžia karalius, kad jūs ateitumet pas jį," o jis sako: „tiek karaliui pas manę, kaip man pas karalių'' "Tam karaliui tarnas parėjęs pasakė; tuo' karalius sedo in karietą su duktere ir atvažiau' pas jį, melsdamu pagelbos. Sako: „gerai; rytoj' aš keliausu su žvėrim in tą vietą, kur pana bus nuvežta." Pernakvojo. An ryt pasivalg6 žvėrys ir jis, nukeliavo pas marę; ale su sykiu tik iškilo vėjas, prasiskyrė vandenys ir rėkia smakas: ,,„aduok man paną, ba tuo' tavęs nebus," o jis sako: „kas tu do viens, da turi laiko." Jėm ten besirokuojant, jau atvežė ir karalaitę, o smakas rėkū, kad net iš nasrų ugnis aina, sako: ,,paduok tu man paną, nes aš tavę prarysu ir su žverimi!" Sako: „aik šę artyn, tai gausi." Tas smakas išrioglino iš vandens, o jis sako: ,,muškieta, šauk, o, karde, kirsk!'' '"Tuo' ta muškieta su kardu nukapojo jam galvas, o galvas sudė' sau in krepšį Atėjo pas paną; toj pana, jį apsikabinus, pabučiau' ir sako: „dabar sykiu važuokim namo'." Sako: ,,matai, karalaite, kiek aš darbo turėjau su tuo bestija; dabar asiu pailsęs, noru biskį pasilsčtie.'? Atsigulė jis ir jo žvėrys, o toj karalaitė sedi, jam an kelių ranką pasidėjus, o anie visi mieg. Ale tas vežėjas, karalaitės nesulaukdams, atėjo pažiuret; žiuri, kad an tos muškietos parašyta, kad liepi šaut, tai šauja, o an to kardo parašyta, kad liepi kirst, tai kerta. Tep tas vežėjas pajėm6 tą muškietą ir kardą, nukirto jam galvą, o taj panai sako: ,,„tu man

prisiek, kad aš tavę išgelbūjau, o kad ne, tai ir tau teip: nukirsu galvą, kaip anam." "Toj pana, mirties bijodama, prisiekė. Parvažiau' namo', sako karaliui: ,,mačiau, kad jau jis tą smaką neapgalės, pagriebiau jo ginklus ir nukirtau smaką." Dabar jau tur' karalius išpildyt savo prižadėjimą, jau juodu ženys, ale kaip pas karalius vis buna už metų vestuvės. Tie žvėrys, pabudę, žiuri, kad jau jų valdonas negyvas, sako meška: ,,zuikuti, tu greičiausias — bėgk in tą sklepą, parneši gyvojo ir gydančio vandens." Tas zuikutis nubėgo tuo? ir parnešė tų vandenų; meška patepė — ir atgijo; sako: „a! tai saldžei miegojau." Sako; ,,jau tu miegojai! tu buvai nukirstas — o kur tavo ginklai?" Pakoltas-tai viskas stojos, tai ilgai truko; kada jis atėjo in to karaliaus miestą, tai jau veik rengėsi karaliaus duktė vinčiavotis su tuom vežėju. Atėjo jis pas tą patį šinkorių,

klausia jis šinkoriaus: ,„kas girdet“" Sako: ,,pernai

karaliaus dukterį turėjo duot smakui an suvedimo; atsirado toka, kaip jus, vaikins su žvėerim ir tą paną išgeibėjo, ale vežėjas ją parvežė ir sakė, kad jis ją išgelbėjo,

o kaip ten stojo nežinia; o jau dabar su tuom vežėju surengė karalius vestuves, o rytoj' jau bus vinčius.'? Sako

tas vaikins: ,,ar ne priimtum tu manę pernakvotė" 8Sako: ,,„gali nakvot." Jis pernakvojęs, an ryt su žvėrim

nuvėjo in karaliaus dvarą ir vaikščioja priešais pakajus;

pamatš toj' pana, kad jau tas pats vaikščioja, kuris ją

išgelbėjo, ji iš gailesčio nenusilaiko verkimu iš džiaugsmo, ale tik jaj dideli dyvai buvo, kad jį gyvą pamatė,

žinodama, kad jį nukirto. Prieš išvažiuojant in vinčių,

susodino svečius už stalo gert, valgyt ir sako toj' karalait6: ,,dabar prieš išvažiavimą in vinčių, visi susirinkę

svečiai papasakokit savo praeitus atsitikimus." Teip

tuo' pradėjo pasakot karaliai, ponai savo praeitus ataitikimus; visi jau išpasakojo, dabar jau atėjo kalieja, kad

tas vežėjas tur pasakot. Pradėjo jis pasakot, kaip jis

paną vežė smakui ant suvedimo; kaip jis tą smaką nukirto; kaip jis ją parvežė tėvui karaliui. Dabar jau

pradeda toj pana pasakot savo praeitį, sako: ,,kaip manę anas išgelbėjo, smaką nukirto, tai jis atsigulė pasilget ir užmigo, o šits vežėjas pajėm6 ano kardą ir nukirto jam galvą, o aš jam turėjau prisiekt, kad jis manę išgelbėjo, o kad ne teip, tai butu jis ir man galvą nukirtęs, o dabar ana tas mano išgelbėtojas vaikščioja su žvėrim po dvarą, tik aš nežinau, kokia galybe jis atgijo." Tep tas vežėjas tuo' griebė kardą ir norėjo paną nukirstie, bet jį sulaikė — negalėjo to pikto padarytie, ir tuo" jį apkal6 ir visi karaliai apsudijo an laužo sudegįt, o aną, pašaukę in pakajus, klausė visko, kaip kas atsitiko; jis jom tai viską apsak6. Paskui karaliai klausė: „„Ar neturi kokį ženklą no to smako, o jis drauge turėjo krepšiukij' smako liužiuvius. Tada visi karaliai pamat6, kad tai tikrai jis smaką nukirto, o ne ans vežėjas: tuo" tą vežėją sudegino, o jis su taj karalaite apsived6 ir liko karalium po tėvo pėdų. (No Karoliaus Matulaičio iš Gražiškių, Vilkav. pav.)