Apė karaliaus sunų Milord ris, kurs murinų Žemėje verguvėn pateko ir išsigelbėjęs karalium tapo

Gyveno vienas garsingas karalius, jis turėjo vieną sunų vardu Milordą. Sykį Milordas surinko dvyliką ištikimų virų, pajėmė du šunis ir išjo' in girią medžiot. Kaip tik nujojo gana toli no krašto, pakilo debesiai, už- 6jo griausmai, žaibai, perkunijos; j6 visi išsisklaistė: tie jo tarnai nubėgo atgal in miestą, o jis liko vienas. Jis atsistojo po medžiu: kaip perė' tas griausmas, jis sykį, kitą ir trečią užtrubijo an trubelės, kad susirinktu jo tarnai, bet nieks neatsišauk6 ir nieks neatėjo pas jį; jis užsėdęs joja, kad išjot iš girios, o jotie in savo miestą. Pamatė labai didelį zuikį bėgant: šunes pamatę tą zuikį vytis, o jis — paskui šunis. Jojo-jojo, žiuri, jau guli viens šuo negyvas; pajojo toliau, jau ir kits negyvas — vis tas zuikis perplėšia. Jau jis nepataiko išeit iš girios, jau jį ir temtie pradėjo; jis savo arklį pririšo prie medžio, o pats inlipo in medį, bijodams, kad žvėrys jį nesudraskytu. Pers6dėjo per naktį; an rytojaus išlipęs, užsėdęs an savo arklio joja toliau, kad jis kur kraštą prijotu, o galetu i in miestą parjotie. Ale jam teip bejojant, prijojo tokį gražų daržą: pilnas kvietkų prisodytas, ir kvapas no jų puikus, ale jį teip apmarino miegas, Kad jis negali pajotie. Jis atsigulė ir užmigo; sūsapnavo tokį sapną: rodos pasirodė jam tokš kelias platus ir auksu, sidabru išklotas; tuo keliu prijojo tokį dvarą; prie vartų du levai prirakįti; jis jojo in tą dvarą, tie levai jį griebė, o jis iš baimes pabudo; mislia, kas če do sapnas butu. Jis užsedęs an savo arklio joja toliau. Pajojo galą, rado tokį kelią, tuom keliu prijojo tokį dvarą; tas dvaras visas aptvertas aukštu muru, o prie vartų du levai prirakįti, o tie levai ką tik ne susisiekia su viens kitu. Ale jis atsidrąsinęs — jot an to dvaro pažiuret, kas ten yra: jis kaip smarkei jojo, levai grieb6 arklį, o jis nusivertė an to dvaro, o tą jo arklį sučd6 levai. Jis ten vaikščioja, jokis gyvą dūšią neranda. Ale

nepoilgam sustaug6 levai; atvažuoja dvylika karietų, o ties pirmutine karieta klaupė levai an kelių. Suvažiau' visi, išlipo karalienė ir sako: ,„Milordai, kaip tu če at- | ejai?" Jis jai išpasakojo, kaip jis ten atklydo; sako: „teisybę sakai, nes aš ap6 tai viską žinau." "Tep je ten visi pietų pavalgė; sako: ,,jūs visi važuokit, o aš če liksu." "Tie visi išvažinėjo, o įėdu ten likosi. Dabar pasakoja karalienė: „aš tai visa priežastis tos nelaimės; aš tai tą viską, kokį tu vargą turėjai, padariau, aš tavę noru už virą gautie, aš asiu karalienė našlė, buvau su viru pūsę metų; viras numire; tai jaigu tu ištylėsi, niekam šito nepasakysi, tai mudu už puses metų apsivesim, 0 o jaigu pasakytum kam, tai jau an šito daikto dvaro nerasi, tik rasi toblyčią su parašu." Jėdu, teip pašnekėję, pernakvojo; an ryt jam atsidarė akys, pamatė savo miestą, o da ir tą ulyčią, kur jis gyvena, ir no miesto be stovįs, kaip už poros varsnų. Parėjo jis in miestą; tuo tą vakarą papraš6 viena ponia an baliaus, o toj' ponia norėjo, kad jis jos dukterį imtu. Kaip tik Milordas atejo au to baliaus: tep tuo davė kasžin' kokio ten g6rymo; jis kaip tik biskį išgėrė, tep tuo jis pats nejuto, kaip jis tą visą atsitikimą išpasakojo. Kada jis atėjo in protą, jis atsiminė, kad jau jis viską išpasakojo. An ryt apsirengė ir iš6' in kelionę; atėjo an to daikto, kur buvo tas dvaras, žiuri, stovi stulpas, su tokiu parašu: „už tai, ką tu manęs neklausei, sulaužei sukalbą, tai jai tu nori manę rastie, tai anksčiau nerasi, kaip už dvylikos metų, o ar ješkosi, ar nejūškosi, tai jau tau be bausmes nepereis." "Tep jis turėjo kišeniuos'? gana raudonųjų; nukeliau' in pamarę, ar ne gaus laivą perplaukt per mares. Neilgai jam laukus, važiau"' laivas pamare, jį pajėmėe ir nuvažiau' j6 per mares, patiko kitą laivą murinų žmogžudžių. "Tuo? tie murinai sulipo an to jų laivo, visus laivinįkus užmušė, o tavorus susikrovė an savo laivo, o Milordą gyvą pajemė, pasodino an savo laivo ir veža; sako: „kiek metų mes važinėjam mušdami žmones, ale niekad tokį pelną negavom, kaip šendie'; mes jį nuvežšim mus' karalaitei, tai jis galės apsiženyt ir butie karalium; jam bus gerai, o mes gausim no jos gerą pelną." O kada aatvažiau' pas tą karaliutę, tuo jai davė žinią, kad atvežėm jaunikį; anoj' su didele iškilme jį pasitiko, o kad pamatė, kad baltas žmogus, tuos murinus gerai apdovanojo. Toliau klausia toj karalaitė: ,„iš kur, koks?" Sako: „aš asiu sunus kunigaikščio, Milordas; važiavau per mares, pagavo tie murinai, ir atvežė in nevalę." — ,„Tu nebijok, aš tavę padarysu karalium šitos žemės." — „Aš per mažo unaro butie karalium" — o jis dėlto nenorėjo, kad jis nor6' savo pirmutinę sukalb6- tą rastie." — ,„Na, sakyk teisybę, ar ne nori butie karaliumt" Bako: ,„geriau man mirtį pakeltie, n6 kaip su tavim apsivestie." — ,,O tu, prakeiktas varge! veskit jį in sklepą pas kirmėles, ir laikykit tris dienas." Nuved6 jį ten, uždarė; tos kirmėlės visokios: baisiausios angys apė jį sukasi; vaikščioja nuliudęs, laukdams galo. Trečią dieną jį išveda ir paleido in sodą, o tas sodas aptvertas aukščio dvyliką sieksnių, kad ten nė menkas paukštis išlėktie negali, o jau apė žmogaus išlipimą n6 mislyt negali. „Ale ten buvo senas sodaunįkas; prašosi jis jo, kad jį išleistu. Sako: ,,aš če prisiekęs teisingai tarnautie tame sode; aš negaliu tavę paleistie; jai nori, če yra toliau tame sode tokia skylė, visi vadina, kelias in pragarą, tai jai nori, tai gali ait taj' skyle." Jis ait taj' skyle: ko tolyn, to labyn smarvė, kad jau jis ką tik paaina, ale bet tolyn jau jam buvo geriau, ir išėjo iš tos skylės; pamatš žemę, ale ait ner kur — aplink vandenys. Dabar jis stovi ir laukia, ar nepamatys laivą atplaukiant. In tą syk pamatė — atplaukia laivas it tiesiok an jo; sustojo, nusileido luotelį no laivo; s6d' trys virai ir atplaukia pas jį; sako: ,„skubįk, sėsk an luoto, važuosim an laivo, nes jau mes tavęs senei jėškom: tavo karalienė tavę laukia an laivo." Privažiau j6 prie laivo; su taj savo karaliene pasisveikino, nuvaževo in tą karalystę, apsived6 jėdu ir. ten iki mirties karaliavo. (No Antano Kavaliaucko iš Ožkabalių).