Apė vieną ukinįko sunų, kurs karaliaus dukterį vedė

Buvo toks ukinįkas, jis labai buvo turtingas ir turėjo jis sunų. Ale tas sunus sykį sako savo tėvui: „tu če gyvenk, o aš aisiu in girią, sau pastatysu kitus naujus namus, tik man turi duot 100 rub., kad aš turčče už ką samdinįkus samdytie." Atėjo in girią, rado tokią lygumą, žiuri — ateina toks žmogus, atsineša katuką; - klausia: „kur tu neši tą katuką?" Sako: ,,nešu skandit." — ,,Neskandįk tu tą katuką." — ,, Duok 100 rūb., tai neskandįsu/' — ,„Tai paleisk." — ,, Teip aš neleisu, duok 100 rublių." Mato, kad jau dykai neleidžia, davė jam tą 100 rublių, tą katuką paleido, tas katuks nubėgo in girią. O jis pavaikščio' per dieną, vakare parėjo namon, tėvas klausia: ,,n'o ką, ar jau pradėjai?" Bako: „Jau pradėjau, ale tą 100 rub. tuo darbinįkam išdalinau — ką tai matyt!" Kitą dieną sako: „tevai, šendie' turi duot du šimtu rublių." Davė jam 200 rub.; nuvėjo in girią ant tos lygumos. Ateina žmogus, atsineša šuniuką; sako: „kur tu neši tą šuniuką?" Sako: „nešu skandįt." — ,,„Paleisk tą šuniuką, neskandįk." .—

„„Duok du šimtu rub., tai paleisu." Sako: ,,„kiba tu žinai, kiek aš turu pinigų?" — ,„Aš nieko nežinau, ale jai duosi 200 r., tai paleisu." Atidavė už tą šuniuką du šimtu ir paleido; tas šuniuks nubėgo in girią. Per dieną vel pavaikščio' po girią, vakare parėjo namon. T6- vas klausia: „o ką, ar jau pradėjai budavot?" Sako: „jau vieni kerta medžius, kiti tašo, kiti budavoja: tuos du šimtu teip kaip upė šapus nunešė." O tevas sako: „„da tu nieko rodos nepradėjai, o jau 300 r. išleidai.?*' Kitą dieną aidams mako: „tėvai, šendie turi duot 300 rublių." Davė tėvas tris šimtus, nors jau išrugodams. Pajėmęs tuos pinįgus, nuvėjo in girią an tos lygumos, žiuri — žmogus muša gyvatę; sako: „nemušk tą gyvatę, tegul ji buna gyva." Sako tas žmogus: ,,duok 300 rublių, tai nemušu.?'' — „Duosu 100." — „Ne.“ — „Duosu du." — ,,Ne." Užmokėjo 800 rub., paleido tas žmogus mušęs. Tas žmogus nuvėjo su pinįgais, o toj gyvat6 prašnekėjo, sako: ,,„kad tu manę išpirkai no smerties, tai dabar aik paskui manę — aisim pas mano tūvą, tai tu nog jo ką norėsi, tai gausi: ale tu nieko neimk — an stalo guli aukso žiedas, tai tu prašyk to žiedo, o tas žiedas tau viską padarys, ką tik tu norėsi." Toj angis 6jo, o jis vis paskui. Atėjo in tokį dvarą, inėjo in pakajus — gražus pakajai: dabar toj angis sako tėvui: „„šitas žmogus manę no smerties išgelbėjo, už manę jis užmokėjo 300 rublių. už tai, tėvai, tu jam turi užmoket." — ,,Na, tai ką tu nori?" pratarė tėvas. Sako: „„aš noru tą žiedą, kur an stalo guli." — ,,Tą žiedą negaliu -- teip imk, kiek nori, pinįgų arba kitokių tau dovanų galiu duotie." — „Aš nieko nenoru, kaip tą žiedą." Kaip neduoda, tai jis aina, o be užmokesčio paleist jį nenor; šaukia: „aikšen.“ Tas atėjo, atidavė jam tą žiedą; jis tą žiedą užsimovė an piršto ir parėjo pas tėvą. Klausia tevas: ,,o ką, ar, jau pastatei ką?" — „Jau man nereik statyt, aš ir če dabar galūsu gyvent." — ,,N'o kur pinigai?" — ,, Parnešu, kaip turšsu čes0. " Vakare tevai nuvėjo gult, o jis sako tam žiedui: „kad če man butu puikesni dvarai, pakajai ir visoki daiktai kaip pas karalių!" Teip tuo ir stojos viskas. Pabudo tėvai, žiuri, kad guli tokiuos pakajuos, karališkoj lovoj; atsikėlė, pažiur — kur jo triobos stovėjo,

murai baisus stovi! Sako sunus tėvui: ,,važuok pas karalių galima jis leis už manęs savo dukterį.'? 'Tūvas sako: „ką jis leist? — ,,„O kodėl jis negali leist? pas manę daug visoki daiktai dailesni, kaip pas jį." "Tėvas nuvažeu', papasakojo apė tai viską, karalius sako: ,,gerai; aš atvažuosu pažiuret" ir tuo trumpai atvažeu' pažiur6t: gerai viskas patiko ir tuo juodu apženijo. Po veseilei j6 ten sau gražei gyvena; ko reikia, tas žiedas viską pristato. Toliau pradėjo toj jo pati klausinčt: ,,„su kokia tu galybe tai viską gali darytė" Sako: „kad aš netur6- če šito žiedo, tai aš nieko negalčče daryt." Toj pati blogai jam mįslydama, ėm6 ir pavogė tą nog jo žiedą ir nuvėjo pas tūvą karalių, sako tėvui: ,jus manę prapuldet — jis koks burtinįkas: pirmai buvo toki dvarai, pakajai, o dabar tik ukiškos triobos." Karalius tuo nuvažeu' pažiurčt, randa teip — teisybė. O kaip tik tą žiedą nog jo pavogė, teip ir viskas prapuolė. Karalius liepe jį tuo sujimt ir pasodįt in kalinį, o po aštuonių dienų jį pakart. S6di kalinij ir verkia. Ale atbėgo pas jį tas katuks ir šuniuks, sako: „tu neverk: tu mus išgelbėjai no mirties, męs tavę išgelbėsim." "Tuo tas katuks su šuniuku pasivertė viens in auksinį, kits in sidabrinį ir — bėgtie! Pribėgo mares: tas katuks sėdo an šuniuko ir — plaukt. Perplaukė per mares, nubėgo pas tą karalių, o jau toki miklus! "Tuo inleido in pakajus: ten juos myli, šeria, ten jė dieną perbuvo. An ryt toj karaliutė 6jo praustis, tą žiedą pasidėjo ant lango; ji ten nusiprausė, nuvėjo nusišluostyt, galvą išsišukuot, o tas katuks tą žiedą apsižiojo ir jėdu — begt! Atbėgo pas mares, tas katuks sėdo an šuniuko ir — plaukt! Atplaukė netoli krašto; klausia šuniuks katuko: „ar da turi žiedą?" Tas katuks išsižiojo pasakyt, kad da turi, — pliumt tas žiedas ir nuskendo in vandenį! O kaip tik išplaukė, tuo katuks no šuniuko šoko ir tiesiok in medį, bijodams bausmės už nuskandinimą žiedo — o ten gulėjo šamas, kaitinosi pakraštij. Sako šuniuks katukui: ,,nesibijok, če nieks nekalts, aik šen, męs griebsim šitą žuvį" — ir tuo griebė viens už galvos, kits už vuodegos. Ta žuvis persigandus baisei suriko, sako: ,,ko jus norit? aš jum viską padarysu, tik paleiskit." Sako: „„Aik in mares, išimk žiedą." "Tas šamas tuo nunčrė ir

išnešė ant uso užsimovęs tą žiedą. Tuo jėdu su tuo žiedu pas jį — jau jį veda kart — tuo pribėgę padavė jam tą žiedą: jis tuom žiedu užsimovė, sako žiedui: „kad če butu tušče tų mano korikų!" "Teip su syk ir prapuolė! Jau jis liko liuosas; parėjo namon, sako tam žiedui: „Kad če man stotu vėl toki pakajai, kaip pirmai buvo. " Teip tuo viskas ir stojo. ,,„Dabar, sako, kad če man but mano pati!" "Teip tuojau ir pati — pas jį. Tai jis ją suririšęs mušė, o kad jau visą apmaudą ant jos nuvijo, tada tolyn jau gražei gyveno. (No Juozo Kičo iš Ožkalbalių).