Apė vieno vargšo sunų ir karalaitę

Buvo toks neturtingas žmogus, našlys, jis turėjo sunų septynių metų. Kaip neturtingas tevas, jis neturi kuom pats maitįtis, n6 tam vaikui duotie; tas vaikas, budavo, pasirenka šakučių, neša in miestą parduot, gauna po trečioką, už tai perka sau duonos ir minta. Ale vieną syk nunešė žagarų parduotie; pradėjo lytie — nieks neperka jo tų žagarėlių — verkia visas sulytas, stovėdams po mokslinyčios stogu. Išgirdo mokįtojas, kad kas verkia, išėjęs rado vaiką stovint ir verkiant: „ko tu verki?" — ,,„Neperka nieks žagarų, lyja — jokį žmogų an rinkos nera, o mano tevas pavargęs našlys neturim kuom maitįtis.'? Tas makįtojas davė jam rublių ir sako: ,,tu aik namon, atsivesk tėvą: jaigu jis norės, tai aš tavę išmokįsu — tau nereiks toks vargas vargtie." Parėjęs namon, sako tėvui, duodams jam rublių, sako: „„man davė mokįtojas tą pinįgą ir liep6 ateit su tėvu; jis

manę noretu išmokįtie. Tas tėvas mislija, sako: ,,„aime in miestą, aš turu žinot, kur tu tą pinįgą gavai, ar tu kur ne pavogiai? kas tau gali duotie rublių?" Atėjo in miestą, atėjo ties tai mokslinyčia; pamatė tas mokįtojas, kad tas pats vaikas — aina ir su žmogum, mislijo kad tai aina su tėvu; sako: ,,ar tu nori tą vaiką duot pamokįtie?? Tas tevas su mielu noru paliko: ,,aš, sako, tik atėjau pažiurčt, aš mislijau, kad jis kur pavogė tą rublių." Tėvas nuvėjo su tuom rublium namon, o tas vaikas liko mokįtis. Pradėjo mokįtis: tam vaikui labai gerai sekasi mokįtis. Pasimokino trejis metus; jau jis tiek išmoko, kaip tas jo mokįtojas, jau netur pas jį ką veiktie. Padėkavojo jam už išmokinimą ir išėjo. Jis nuvė' in kitą miestą, pristojo in didesnę mokslainę, ten pasimokino kelis metus ir — tą atbaigo. Jau jam ten nera ką pradėtje: atsisveikinęs iškelevo toliau. Aina in vieną miestą, in kitą — vis jam nesidaboja. Atėjo in karaliaus miestą, užėjo in vieną karčemą, ten pradėjo šnekėt, kas girdėt naujienų; sako: ,,„če viskas butu gerai: karalius turi tris sunus ir tris dukteris, visus gerai išmokino, o vieną dukterį negali išmokįtie — jau visur ją mokino ir nieks negali išmokįtie," o jis išsitar6: „„meškas išmokina šokt, jaučius art, o žmogų negali išmokįtie — tai tik žertas!" — „Na, ar tu ją negaletum išmokįtie?" — „Tai tik niekas!" "Tas šinkorius tuo davė žinią karaliui; karalius tuo jį pašaukęs klausia: ,,ar tū galstum išmokįt mano dukterįt jai išmokįsi, gausi daug pinigų." Sako: „išmokįsu." — ,,„Kaip graitait" — ,,In tris menesius aš misliu, kad išmokįisu." Davė karalius jem stubą visokių knįgų; jis pradėjo ją mokįt no pir mos raidės, tolyn — daugyn ir per tuos tris mėnesius jis ją išmokino an visokių knįgų ir visokių rokundų. Po trijų mėnesių karalius inžiurėjo, kad duktė jo jau visko moka; klausia jo: ,,„ką tu dabar nori už tai??? Sako: „ką aš če noresu? če prabuvau, prasimaitinau — nuveisu toliau ir vėl prasimaitįsu; o kad aš turėsu daug pinįgų, tai da kas užmuš." Karalius padėkavojo jam už išmokinimą ir bet davė jam kelis šimtus rublių. Padėkavojęs teipogi karaliui, iškeliau toliau — o jo vardas buvo Antanas. Karalius iš džiaugsmo suvadino balių, ir jau apsakys karaliams ir ponams, kad jau duktė išsimokino. Kada prie to baliaus reikėjo jai pasirodyt, ką ji gali, an galo pasirodė, kad vel nieko nemoka: kaip grait išmoko, teip grait užmiršo! Karaliui da didesnę gedą padarė, kai' pirma. Dabar karalius liepė rašyt raštus po visą žemę, kad tą Antaną kur paimt ir atsiust pas karalių; teip grait tie raštai sujėško"? jį ir atgabeno pas karalių. Klausia jo karalius: „ką tu padarei?" — „Rodos nieko nepadariau." — ,,„N'o kad mano duktė ir vel nieko nemoka?" — „Gali but už tai, kad teip grait išsimokino, tai už tai ir užmiršo." — ,,Na, ar tu negal6- tum da sykį išmokįtie?" — „Kodėl net aš ją antru syk tik jau geriau pamokįsu, jai geriau in galvą insikvėps." Ir, trumpai kalbant, da jis ją mokino metus, ir jau gerai išmokino ir daugiau jau neužmiršo. Toj karaliutė insimylėjo in jį ir sako jam: „aš in tavę insimylėjau ir noreče, kad tu butum ne tik mokįtojum, ale ir viru.?' Sako Antanas: „aš asiu mažos giminės, kaip aš galiu pristot prie karališkos giminės?" — ,,„Tai nieko! aš sakysu tėvui, ir mudu apsivesim." Pratar6 teip tėvui, o tevas sako: ,,jis kokio ubago vaikas, o tu duktė karaliaus: kaip tu už jo gali tekėtie? o kaip tu turi mįslį apė jį, tai aš jį liepsu pakart, tai nereiks n6 mįslyt apė jį," o ji sako: ,,kam jį karti tegul jis aina gyvas in svietą." Na jau jis ir aina, 0 ji sako: ,,aš jį nors palydėsu iki sodui, už tai, ką jis manę išmokino." — ,,Palydėt tai gali." Palydėjo iki sodui; sode jų buvo bažnytaitė, sako: ,„Antanai, aiva mudu in bažnyčią, sumainysim žiedais, ir tu galėsi nesiženyt ir aš niekad netekėsu." Nuvėjo in bažnyčią, suklaupė prieš altorių sumains žiedais, prižadėjo viens kitam, kad jau nesiženys ir jis išėjo. Nuvėjo, pristojo prie bažnyčios pas vargamistrą, išsimokino gerai vargonuot; kaip jis išsimokino gerai vargonuot, iššjo vandruot svieto ir atesidur6 Ryme pas popiežių. At6jo pas vargamistrą, klausia: ,,ar n6ra kokia vieta če?"" Sako: ,,rodos n6ra: aš pas popiežių jau daug metų tarnauju, aš misliu, kad jis manę nepavarys." Ejo popiežius ant mišių su vargamistru, nuvėjo ir jis in bažnyčią; pusę mišių atgrajijo anas vargamista, o pusę jis. Po mišių popiežius klausia: ,„kas per vienas žaidė po pusei mišių?" Sako: ,„če atėjo toks, jėškodamas vietos, tai jis vargonavo." — ,,Atsivesk tu jį pas manę."

Atėjo jėdu pas popiežių, sako popiežius: „tu, kaip buvai pas manę, teip ir gali butie ir tą pačią algą gausi, o tu ir pas manę bukie ir tokią algą gausi, o viens vieną dieną vargonuosit, kits kitą." Atvaževo vienas karaliunas pas tą karalaitę ją vestie, o tam karaliui patiko tas karaliunas: tuo grait padar6 viską ir jau važuos ant šliubo, o toj karalaitė n6 žinot nenor ap6 tai — ji žino, kad jau su Antanu žiedus sumainė, Kaip tik reikė' važuot in vinčių, i tuo ta pana puolė ir — negyva. Kaip jau numirė, tai — jau po vestuvių. "Tas karaliunas išvažeu' in savo tėviškę, 0 tą paną pašarvojo kitam pakaj uj —o žinomą pas karalius pakol šermenis surengia, tai ilgai trunka. Naktij atsigul6 Ryme tas Antanas, pradėjo migdytis — barškina po langu, sako: „kelk ir aik! žinai, ką palikai.'? Mislija tas Antanas: ,,kas če dabart rodos aš nieko nepalikau." "Tik pradėjo migdytis, jau ir vėl barškina, jau — jis miegot negali. At- 6jo jis pas aną vargamistrą, apipasakojo jam tą viską, tas sako. ,,aš jokią rod4 negaliu duotie, turi ait pas popiežių, gal jis žinos, ką padarytie." Atėjo pas popiežių, apsakė popiežiui tą viską; tuo popiežius pajėmė knįgas ir sako: „ar tu nepalikai namie pačią?? — ,,Ne. palikau " — ,, Tai gal brolį, ar seserį?" — ,,Nepalikau." — ,„Ar nepalikai tėvą"? — ,,Tėvą palikau, ale da bus nenumiręs" „Ale jam užėjo ant mįslių, sako: „aš su tė kia karaliuniute sumainiau žiedais ir teip sukalbėjom, kad aš be jos nesiženysu, o ji be manęs." — ,, Tai, sako popiežius, -tu turi ten keliaut, tai jau ji bus mirus: ui jos dušią sukalbėsi tris ,,Sveika Marija“ tai jau busi su pakajum.!' Sako: ,,aš kaip ten nukeliausu, tai aš ten galiu galvą padėtie." — ,,„Na, tai aš tavę išrengsu, tai tu gryši." Kitą syk da popiežiai karaliais buvo: tas po piežius aprengė jį karališkais rubais, davė kočą, šešetą arklių ir jis iškeliavo. Atvažeu' pas tą karalių, žiuri — koks če karalius toks nepažįstamas atvažeu? o jis inėjęs klausia: ,„kas če pas jus yra: ar vestuvės, ar šermenys, kad toks ausirinkimas?" Sako tas karalius: ,,mano duk: te mir6- kaip tik reikėjo stot prie vinčiaus, ir tuom syk numirė." — ,„O kur ji pašarvota?? Nuvedė jį intą sklepą: jis prasivožė grabą, pažiurėjo — toj pati kara lait6, kur jis ją Iišmokino. Atsiklaupė pakalbėt tris

„Sveika Marija"; jam bekalbant, žiuri jis, kad toj pana pramerkėa akis, sako: ,,ar tu če, Antanai?" Sako: „aš,. štai ir žiedą tavo turu." "Tuo jis ją pajėmė už rankos ir atsivedė pas karalių. Karalius ir visi sėdintiejai tenai didelei nusistebėjo, kad jis prikėl6 jo dukterį iš numirūsių; sako karalius: ,,„kad tu ją prikčlei iš numirusių,

tai tegul ji buna tavo moteris, o tu jos viras."" Ir tuojaus surengė vestuves. Apsivedė jėdu, išvažeu' in Rymą ir dabar da vargamistrauja popiežiui. (No Ramundo iš Ožkabalių).