Apė vieną kvailį ir žmogžudžius

Buvo toks pavargęs žmogus, jis turėjo ij ir tris sunus: du buvo išmintingų, o viens kvailys. las 1evas numirė; tie išmintingiejie pardavė stubelę, pasidalino pusiau pinįgus ir visą tevo turtą, o tam kvailiui nieko nedavė, sako: „jai nori, kvaily, te tau šitą pusę akmens girnų, o daugiau nieko negausi." Ką tas kvailys darys? Pajėmė tą pusę girnų iraina. Beaidams

pričjo girioj stubelę; ineina in tą stubelę, s6di boba sena, ir dvylika bliudų an stalo, dvylika bandų pyrago ir dvylika pečenkų. Sako toj boba: „ko tu če, suneli, atėjai, pareis dvylika žmogžudžių, tai tavę užmuš: manę pagau' jie, „tai dabar aš turu jėm valgyt virtie.'' — „„Aš jų nebijau," ir pats užlindo in užpečkį ir s6di. Parojo tie žmogžudžiai, parsinešė visi po krepšį pinįgų, em6 j6 rokuotis, bartis, ale viens sako: ,,kad jus visus perkunas užtrenktų!" Ale in syk, kaip tik teip ištarė, tas kvailys kaip leido tą akmenį in tuos žmogžudžius! Tie persigando ir išlakst6 in girią, mislijo, kad perkunas trenkė, o tas kvailys, sugriebęs visus pinįgus, parb6- go namon pas tuos savo brolius, davė jėms gerai pinįgų ir pats turėjo gana. (No Vinco Šėperuko iš Ožkabalių).