Apė vieną kareivį, Šš. Petrą bei Paulių ir Dievą

Anuose metuose tarnavo viens kareivis karaliui pulką metų, o jis labai gerai visų klausė ir gerai tarnavo, už tai jam karalius davė auksinį pinįgą an kelio. Beainant, pavijo jį du virai —o tie virai tai, buvo Petras ir Povilas — nuvėjo j6 in tokią karčemą, jis už tą auksiną perka gert ir valgyt, o tas auksinas vis pas jį: jau jis “toj karčemoj belsbaudams ir išdyko. Pamatę tie virai, kad jau jis negerai daro, jė jį pametė, o kaip liko viens, jau kaip jis tą auksiną padavė šinkoriui ir jau daugiau nesugryžo pas jį. Atėjo vakaras, jau jį tas šinkorius išvijo; neturi kur pasidetie — aina jau. Jį sutemė. Pričjo tokią pievą, o toj' pievoj" buvo kupetų sugriebto šieno; naktij netur kur aitie, inlindo in šieną ir nakvo'. An ryt atsikelia, žiuri, kad toj pievoj jokio šieno nėra, tik baltų avių pulkas. Ale atėjo toks senukas, sako: „„parduok tu man tais avis." "Tos avys tai buvo dušios, o tas senuks tai buvo Dievas — sako: ,,ką tu man duo tum už tais avisš Sako: ,,„aš tau duosu krepšį, in tą krepšį kad kam pasakysi, tai jau bus krepšij'; duosu tau ir smuiką, kad tu užžaisi, tai visi šoks, kad ir butu gyvuliai — visi šoks...." Apmain6 jėdu avis an smuikos ir an to krepšio; nusivar6 tas senuks tais avis, o jis nuvėjo in tokį dvarą pas turtingą poną an nakvynės, o tas pons budavo nieko nenori, kad pas jį ateitu an nakvynės: budavo paleidžia šunis ir vis sudrasko. Tas pons pamatė, kad žmogus an dvaro, paleido šunis, mislijo, kad jį sudraskys. Jis pamatė, kad septyni šunės atbėga, jis sako: ,,„šunes, in krepšį;" tie šunes sulindo in krepšį. Jis juos užrišo. In tą syk pargin6 kerdžius galvijus; jis an tos smuikos kaip užgriežė, tie ponai visi — šokt, tas kerdžius — šokt, tie visi gyvuliai — šokt ir tie šunes krepšij — šokt! Jau jis nustojo griežęs, tas pons klausia: „ką tu už tokią baiką nori" Sako: ,,aš nešu tuos tavo šunis." Sako pons: ,„aš šūnų neduosu; ką tu nori, tai aš tau duosu." — ,,Na tai, sako, pripylk

tu man šitą krepšį pinigų." Tas pons tuo jam pripylė krepšį pinigų bile šunis paleido. Su tais pinįgais parėjo namon, rado sesers vestuves, per vestuves tuos pinįgus prakaziravo ir dabar da ubagauja. (Nog Juozo Broko, Ožkab.)