Apė Žmogų, kurs už tabaką vaidjtis turėjo

Buvo toks ukinįkas, jis turėjo tokį didelį pypkį; jis, budavo, kaip nuveina in bažnyčią, tai, budavo, jis vis prašo tabako pas vieną, pas kitą, pas trečią, pas dešimtą ir teip, kad jis budavo prisirenka tabako in tą pypkį, kad jis turi vis rukyt per visą nedėlę ir teip jis darydavo per metų-metus. Ale atėjo jau jo galas dienų, numir6 jis; kaip tik numirė, teip tuo, budavo, naktij' jis pareina ir trankosi.: Buvo pas jį bernas, vardu Jonas, kelis metus, jis sako: ,,kas če su juom busit aisu, sako, aš an kapo pažiurėt, kaip jis išlenda?" Pajemė in ranką šmotą geležies, apsisupo pala ir nuvė' an kapo. Emė atsiverė kapas, išėjo tas ukinįkas, sako: ,,sveikas drutas, Jonai; na, ar jau ir tu numirei?" pasisveikino, tai kad suspaudė tą geležį, kad kiekvienas pirštas inspaustas in geležį! Aina jedu namon; atėjo in tvartą, arkliai, pamatę Joną, sužvengė, o tas ukinįkas sako: ,,Jonai, tu gyvas." — ,„Ale kas če tau.'' — ,,Kodėl arkliai žvengiai" — „Na tiek metų buvau — nepažįs arkliai." Nuvėjo in kluoną an klojimo, sako: ,„če an šito klojimo yra skarbas." — ,„Ale, sako tas bernas, kodėl tu vaikščiojiė" Sako negyvėlis: „aš kaip gyvas buvau, tai vis svetimą tabaką rūkiau, tai dabar n6 vietos negaunu; kad kas šitą skarbą iškastu, nupirktu 20 pudų tabako, išdalįtu po bažnytkiemius, tai aš nepareičia." Ale jėdu

visur išsitrank6 iki gaidžių; kaip gaidys užgiedojo, tas negyvėlis prapuolė, o tas Jonas tuo tą skarbą iškasė, nupirko tabako, išdalino bažnytkiemij ir nog to syk jau neparėjo, o tų pinįgų davė tai gaspadinei ir jam gana liko. (Nog Pijušo Ivanaucko, Ožkabaliuos).