Apė žmogaus dušią, kuri in vilką buvo pavirtusi

Buvo trys broliai ale j6 neturtingi buvo; dabar sako: „ką mes če busimt aime laimės ješkotie." Išėjo visi jė vienu keliu, priėjo gryžkelę, sako; „skirkimės.“ Dabar vienas nuvė' vienu keliu, antras — kitu, o tą trečią jė, budavo, durnium vadina, tai tas nuvėjo kitu keliu, o jė buvo visi dales jau atsi6mę, tai j6 turėjo visi pinįgų. Beainant tam kvailiui, teko jam aitie per girią; sutem6 jį, ale be aidams pamatė girioj žiburėlį, atėjo prie to žiburėlio, žiuri — stubele. Ineina in tą stubelę — guli negyvėlis ir sedi trys žmonės ir šnekasi; viens Sako: ,„man jis liko kaltas pinįgų," kits sako: „ir man liko kaltas tiek ir tiek;" trečias sako: ,,ir man liko kaltas — n'o ką mes dabar darysim sū juomtė imkim mes jį susikapokim po dalį ir neškimės." Išgirdo tas durnius, kad tie žmonės ketin"? jį susikapotie po dalį, pasigailėjo jam jo, klausia: ,,„in kiek jum kaltas liko?" Viens sako: „man tiek" — tuo tam atidavė, kiek jam prigulėjo; antram ir trečiam užmokėjo, pernakvojo ir aina toliau. Išėjo iš tos stubelės da buvo tamsu. ale jis paslydo, pasirėmė an rankos — in tą syk jam vilkas an pečių; sako tas vilkas: ,,nenusigąsk! tu manę išgelbėjai no skolinįkų, tai aš tavę ir gelbėsu, kad kada bus tau kokia b6- da.'? Aina jis toliau per girią, patiko jį žmogžudžiai, em6 jį ir užmušė; tas vilkas dasižinojo, kad jau jis užmuštas, atbėgo jam in pagelbą: 6ms papjovė kumelaitę, žarnas ištraukė, o pats inlindo in vidurį ir laukia. Ale s6di an šakos varnas Su dviem varnukais, „pamatę, sako: „tevai — mūsa.'' — „Vaikai — būda.* — „Tėvai — mėsa." — „Vaikai — bėda." Ale viens neklausė, nulsk6 ir lesa mėsą; kaip tik pradėjo gerai lestie, teip tas vilkas tą varnuką ir pagavo, o varnas sako: ,,aš sakiau, kad bėda." Prašo varnas, kad atiduotu vaiką, vilkas neduoda, sako: „jai parneši gyvojo ir gydančio vandens, tai aš paleisu. Gaila varnui vaiko, 6m6, nulškė ir parnešs gyvojo ir gydančio vandens, padavė vilkui tuos vandenėelius. Tas vilkas patepė gyvuoju ir gydančiu vandeniu — ir atgijo. Atsistojęs mako: a, tai saldžei miegojau!" — ,, Tu saldžei miegojei, sako vilkas, tu buvai užmuštas," sako: „tu dabar skubįkis namo", — jau tavo broliai ženijasi." Jis parėjo namo", rado jau brolių veseiles; po veseiliai tiedu broliai gyveno, 0 tas durnius, jėms tarnaudams, pabaigė amžių prie jų. (Nog Juozo inkbevičiaus iš Ožkabalių).