Apė vieno diedo dangun kelionę

Buvo diedas su boba, jėdu turėjo pupą; tą pupą pasodino po suolu, toj pupa išdygo ir užaugo iki suolui. Tas žmogus padar6 skylę per suolą, toj pupa užaugo iki lubų; žmogus padarė skylę per lubas, toj pupa užaugo iki stogui, iškėlė kulelį ir augo, augo, užaugo iki dangui. Dabar tas diedas, žiurėdams in t4 pupą, sako: „„kad ji užaugo iki dangui, aš mėgįsu liptie in gal ten man bus geriau, kaip če toj stubelėj." Ir jis 6m6 lipt kelines pasiraišiojęs, kad nenubružįtu kiškų. Atlipo pas dangaus duris, pabarškino in duris, atidarė jam duris, inleido jį in dangų; jis sau gyvena, kaip didžiausias pons. Ale jam Dievas pasakė, kad viską če gali veiktie, tik in šitą vežimėlį nes6sk — o ten stovėjo labai puikus vežimėlis — jis ten, kolei prabuvęs, jau padyko: jis sykį 6m6 ir insūdo in tą vežimėlį. "Tas vežimėlis pradėjo barškėt po dangų, o an žemūs 6m6 trankytis perkunas. Dievas išgirdo tokį baldėjimą, tą vežimą sustabdė, o už tai jį išvijo iš dangaus. Jis atėjo pas tą pupą lipt, jau pupos nėra, tai ką jis darys? Rado jis ten kur danguj' kruvą riešutų kevalų, tai jis no tų kevalų nusivijo virvę, prisirišo prie dangaus ir leidos; nusileido an debesių ir pasibaigė galas virvės, tai ką jis dary? Nog debesių turėjo nušokt! Kaip šoko, pataikė in tokią kiaurą pievą, jis ten nuklimpo iki kaklui. Dabar jau jis negal išlipt, tai jis nuvėjo namon, atsinešė spatą, pats savę iškasė ir parėjo in tą stubelę. (og Ant. Kavaliaucko iš Ožk.)