Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Buvo toks Gėveluks pajemė jį in kareiviją. Pratarnavo jis kareivijoj, kaip kitą syk po kiek metų tarnaudavo. Ale paleido jį namon, davė jam arklį ir šunį — joja jis namon. Užpuolė naktis, prijojo pagirij' stubelę, sako: „Eur dabar naktij jotiet aisa in šitą stubelę pernakvot." O kad ineina in tą stubelę — žiburys žiba an stalo, padėta an stalo degtinės bonka ir užkandžio, stovi an stalo kantičkos ir negyvėlis pašarvotas, o kaip jis blogai gyveno, budams an svieto, po mirties pasiliko prakeiktas, naktij pradėjo žmones smaugtie; pas jį naktij negalėdavo nieks butie, del to jis viens gulėjo. Ale tas kareivis pajemė bonką degtinės, išgėrė porą stiklelių, biskį užkando, pajemė kantičkas ir gieda, atsisčdęs už stalo. Pagiedojo jis ten vieną, kitą, žiuri — jau tas negyvėlis kelia vieną koją no lentos; jis pamatęs tokias jo baikas, pagriebė jo koją, uždėjo an lentos, sako: „gu- Išk." Da jis met6 vel porą degtinės del drąsos ir žiurėsę8, kas če bus. Ale jau su syk stoja; tas kareivis — laukan, s6do an arklio, arklys geras buvo, ir — bėgt,
"otas negyvėlis vyt. Vijo, vijo jo nepavijo, tik tą šunį
pusiau perplešė pavijęs, o jis pabėgo ir parkeliau? namon sveikas. (NVog Onos Paliuliutės, Ožkab.)
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Lietuviškos pasakos yvairios · 4 dalis, 1905, Nr. 34
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
