Apė šeudų kulį

Buvo toks dvarponis, jis turėjo tris dukteris. Ale vieną sykį rengiasi važuot tas pons in miestą, o tos mergos vaikščioja apė tėvą ir sako vyriausia: ,,„aš jus, tūveli, ką prašyče." — ,,O kat“ ,,Kad jus man nupirktumet šilkų andaroką." — ,,„Nupirksu." O toj antroji sako: „aš noreče, kad jus man nupirktumet gražų skriblių." Sako: ,„„nupirksu.'' O trečia jauniausioji, prašo: „man, teveli, daugiau nieko, tik nupirkit gražių kvietkų." Sako: ,,gerai, ir taunupirksu." Nuvažeu' in miestą, nupirko vyriausiai andaroką, antrai — skriblių, o jauniausiai užmiršo tų kvietkų nupirkt. Važuoja jau jis namon, jam pakelėje buvo užkeiktas dvaras, o sode mato, kad labai gražios kvietkos žydi, sako: „aisu in šitą sodą, pasiskinsu kvietkų ir parvešu." Nuvėjo in tą sodą, ėmė skynti, ale kaip tik pradėjo skynt, teip štai atsirito šeudų kulys, sako: „jai nori susiskynt tų kvietkų savo dukterei, tai tu turi po trijų metų man ją pažadčt." Noretus tam ponui tų kvietkų — nčr kas jam daryt, pažadėjo ją tam šeudų kuliui. Sako: ,,po trijų metų tu man ją in šitą sodą atgabenk." Susiskynė kvietkų,parvažeu' namo", duoda vyriausiai andaroką, antrai — skriblių, o jauniausiai duodams tais kvietkas verkia. „Ko jus verkiat?" — „Ką aš neverksu, kad aš tavę pažadėjau ana tam užkeiktam dvare šeudų kuliui?'' — „Neverk, tai nieko." Perėjo tie trys metai; sako tėvas: „na, rengkis, vaikeli, jau važuosim.'' Toj duktė apsirengė, nuvažeu' in tą dvarą ir paliko ją tenai. Nežinau, ar ilgai ar trumpai ji ten perbuvus, atėjo ji sode pas prūudą — guli kulys šeudų, teip sudžiuvęs, kad net varpos užsirietę aukštyn. Toj pana sako: „reikia tą kulį suvilgyt." Pradėjo an to kulio liet vandeniu — žiuri, kad iš kulio lenda čebatai; ji toliau liet — išlindo kojos iki kelių; toliau — daugiau jų išlindo, o jau gražus ponaitis, kad negali atsižiuret! Dabar sako: ,„kaip mudu če busim tam dvare neženotit kad tu manę išgelbėjai, tai dabar mudu ženysimės." Tuo padavė užsakus, apeiženijo ir liko tam dvare gyvent. (NVog Onos Paliuliutės iš Ožkabalių.)