Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Vienas žmogus žirnius pjovė netoli no bažnyčios, o ten atvažiavo vesiailia; toj vesiailia suvėjo in bažnyčią, o tas žmogus laike vinčiaus, pamat6 iš bažnyčios išeinaut virišką su trumpa mandieraite — ir aina per laukus. Dabar tas žmogus mislija, kas če per žmogus? kad kiti žmonės bėga in bažnyčią laike vinčiaus, o jis tuom syk aina iš bažnyčiost Ale jis žiuri, kad kits toks jau pats ateina priešais; šits, kur išėjo iš bažnyčios, bara aną: „„kodėl teip ilgai neat6jai? aš viens nieko negalėjau padarytie! Kaip tik 6jo in bažnyčią, tai vedė mergą du broliai, o kaip tik pas altorių kunįgas liejo vandeniu, lašas užtiško man an nosies, tai man pasidar6 teip karšta, kad man nė pragare teip karšta da nebuvo." Ir ėmė duot viens kitam in ausis, ir prapuolė jam iš akių, o tas žmogus pranešė tokį matymą kūnįgui. (Nog Juozo Kičo iš Ožkabalių).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Lietuviškos pasakos yvairios · 4 dalis, 1905, Nr. 45
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
