Už gerą širdį Dievas užmoka

Buvo toks kareivis, jis tarnavo karaliui daug metų; kada jį paleido namon, jis netur jokį skatiką pinįgu. Sudėjo jo draugai jam an kelio šeštoką; jis už tą šešto ką pirko dvi banduti pyrago an kelio ir išėjo namon. Beaidams, patiko tokį senuką; sako tas senuks: „,,ar tu neturi ką pavalgytė“' Sako: „(turu aš porą bandučių

7 '

pyrago — te pusę." Davė tam senukui pusę bandos; tas senuks pačjo toliau, o aidams pažiūri — jo abidvi bandutės čėlos. Pa6jo galuką, patiko kitą tokį senuką, tas vėl prašo pas jį, ar netur ko valgyt; sako: ,,turu dvi bandutes, — te pusę." Davė senukui pusę. Tas senuks vel pačjo toliau — o tas senuks tai buvo Dievas — o tas kareivis, pačjęs toliau, žiuri, kad jo abi banduti. Ale jis vieną susivalgė. Aina toliau, patiko vel tokį senuką, sako: „vaikeli, ar neturi ką valgyt?" — ,„N'ale, kad tu lendi ir lendi man už akių, — da turu vieną bandutę — te tą paskutinę." Pajėmęs tas senuks tą bandutę nuvėjo, o tas kareivis, nuvė' in tokią stubelę, toj stubelej rado žiburuką. Jis ten apsinakvojo; pernakvojo ir aina — ale jau jis negali iškęst valgyt! Aina toliau verkdamas, patiko tokį senuką; klausia jo tas senuks: ,,ko tu verki, vaikeli?" Sako:,,ką aš neverksut jau aš negaliu iškęst ne valgęs." Sako tas senuks: „te tau šitą skrynutę, kad tu ją atidarysi, tai tu turėsi gert 17 valgyt.'' Tas kareivis atsidarė tą skrynutę — jam stojo ten gert ir valgyt. Pavalgė, atsigėrė, pad8- kavojo tam senukui už jo dovaną, o tas senuks jam 8ako: „užtai, ką tu man davei pyragą, tai aš tau daviau tą skrynutę, kad tu kelionėj badu nenumirtum.'' "Tas kareivis, atsiskyręs no to senuko, ir nukelevęs toliau. Priėjo pakelėje tokią stubelę, jis vel apsinakvojo, pasivalgėiš tos savo skrynutės, ir nakvoja. Naktij atvažeu' toki ponai, sako: ,,kas če musų stubelėj' nakvojo?" o kits sako: „kas če nakvojo, tai šventas žmogus"', o trečias jam sako: ,,kap tu toks kareivis vargingas, o da tolima tau kelionė, tai aš tau duodu šiuos čebatus; kad tu su jais apsiausi, tai kaip žengsi — milią, o kad pašoksi — tai dvi." Pernakvojo tas kareivis, da pirm visko iš skrynutės pasivalg6, o paskui apsiavė tais čebatais, tai kaip tik ženg€ — milią, kaip pašoko — dvi, ir tuo parkeliau?' in savo tėviškę, o teviškėj valgė ir gers iš tos sa- : da iki mirties. (No P. Ivanauoko iš Ožkabaių).