Kaip vienas kareivis pas velnią bernavo

Kitą syk tarnaudavo karaliams kareiviai po pulką metų — katras mažiau, katras daugiau. Ale vienas tarnavo dvidešimts penkis metus; jau jam atsitarnavus sų visai paleido jį namon, o kaip kitąsyk be graitų važevimų, reikėjo pėkstiem keliautie, jau jis parkeliau in savo miestą. Iš džiaugsmo jis pradėjo girtuokliautie, prag6- rė kiek turėjo pinįgų, paskui pragėr6 ir drabužius: ,,saku jau netoli namon, kad ir vienmarškinis pareisu." Kaip jau viską pragėr6, aina namon. Gale miesto patiko tokį poną, sako: ,,kur tu aini teip išsivilkęst" Sako: „ainu namon atitarnavęs karaliui dvidešimts penkis metus, parėjęs če biskį pagirtuokliavau, o dabar jau ainu namon." — „Ar tu neitum pas manę da bernaut tris metus? pas manę nieko neveiksi,turėsi gert ir valgyt, duosu tau visokias gerybes savo, ale per tuos tris metus neskusi barzdos, nekirpsi plaukų, nepjausi nagų ir nesiprausi." Tas kareivis, valandą pamislijęs, sako: ,,na tai galesu da pavargtie pas jūs tuos tris metus." Nuved6 tas pons gale miesto in savo dvarą, parodė jam visus savo pinįgus, ir sako: „tai viskas tau bus, jai tik tą išpyldysi." Tas pons prapuolė, o jis liko ten gyventie: po miestą, budavo, valkiojasi, geria, pinįgų pilni kišeniai: kas paprašo pinįgų, tai jis visiem duoda — apsišaukė dideliu bagočium! Ale vieną sykį vežė kasierius pinįgus in savo kasą ir pametė; dabar jau jis neturi kuom išmokėt

tuos pinįgus; jis turėjo brangius namus — jam tuos namus parduoda už tuos pinigus. Išgirdo tas kareivis apė tokį pardavimą, atėjęs nupirko tuos namus, apsimokėjo jis, ką buvo kaltas. Nepoilgam prisitaikė vagis ir išvog6 jam pinįgus; jau dabar nė namų, n6 nieko, jau neturi no jo ką imtie, randas apsudijo jį pakart. Davė jam da keles dienas ant suješkojimo pinigų. Išgirdo tas kareivis, kad jam iš naujo būda, atėjo pas jį ir sako: „,„jei tu leisi už manęs vieną savo dukterį, tai aš tau duosu tiek pinįgų, kad tu galėsi apmokėtie tuos pinįgus ir išliksi nuo smerties." "Tas kasierius turėjo tris dukteris, sako tas kasierius: ,,ne tai ką vieną, ale ir visas tris aš tau atiduoče, kad tu tik galetum manę išgelbūt no kartuvių." "Tas kareivis davė jam tuos pinįgus ir jis apsimokėjo. „Ale jau baigiasi jo tie trys metai, važuoja jis pas savo pažadčtą mergą. Atvaževęs, atėjęs s6do už stalo: atvedė vyriausią, toj pamačius, spjovė ir išėjo. Atė jo kita ir toj tą patį pasakė: „tegul jis galą gauna su savo turtu;" atėjo jauniausia, toji valandą pamislijus, sako: ,,jau jis mus gyvenimą nupirko, tūvą išgelbėjo no kartuvių, kad ir negražus, tai ką — vis gali gyvent, bile bagotas," ir tuo sėdo už stalo. Padarė sugertuves; po to jis išvaževo. Pasibaigė tie jo trys metai bernavimo, nuvėjo in pirtį, nusiprauss, nusikirpo, nusiskuto, apsirėd6 dailei ir atvaževo pas savo mergą, susėdo jėdu už stalo. Pamatė, kad toks dailus jaunikaitis, anos dvi sesers tuo pabaigė kantrybę: jėdu nuvaževo, susivinčevojo, 0 tie dvi mergi sulaukė nakties ir pasikorė. An ryt ateina tas jo ponas, klausia: ,,n'o ką, ar gerai gulėjai su jauna pačia?'' — Gerai." Sako tas ponas: „Tu gavai vieną pačią, o aš dvi." Nuveina pažiurčt ten, kur buvo tas ponas, žiuri, jau kabo abi pasikorusios. (Vo Šinke vičiaus, Ožkab.)