Apė žaltį, kurs mergą vedė

Buvo toks uninįkas, jis turėjo sunų ir dukterį, toj duktė vis, budavo, mėgsta in gužynes aitie. Ale sykį, be aidama in gužynę, paklydo, ir jau išsivalkio' visus laukus, ir neatitinka nė gužynės namų, n6 savo; jau ją pajėm6 baimė. Ale štai sutinka tokį ponaitį, sako: „jai aisi, tek6si už manęs, tai aš tavę parvesu namou, o kad ne, tai prapulsi nakties tamsybėse." Jau jai po teisybei nebuvo ką darytie, turėjo prisižadet. Kaip pasižadėjo, parvedė tas ponaitis ją namon, o patsai prapuolė. An ryt jau tas ponaitis ir ateina pas tą mergą, tevai barasi, pyksta brolis, ale jau nieks negelbsti. Sako: ,,man

šenakt pasižadėjai." Klausia jo: ,„kaip tavo vardas?“ — „Žaltys,“ ir tuo pajėm6 tą mergą, iškilo aukštyn ir nunešė. Nusinešė jis ją in tokį dvarą, ten jai labai gerai buvo, ji visko turėjo valgyt ir gert, turėjo ji tarnų ir tarnaičių. Pergyveno ji ten kiek, sulaukė mergaitę; toj mergaitė jau gerai paaugo, jau perėjo kiek metų, ji išsilgo savo tėvų, sako tam Zalčiui: ,„aš labai pasiilgau tėvų, noreče pamatytie." Sako Zaltys: te tau geležinius čeverykus: kaip tu juos nuplčši, tai tuosyk važuosim pas tavo tevus.'' Dabar gerai: jau ji nešioja — vieni metai ir kiti, nieko nepažym' nešiojimo tų čeverykų; jau ir visai pradėjo ilgėtis t6vų. Sykį sedi liudna ir mislija, kas če bus? Ateina tarnaitė, sako: ,,„delko ponia teip liudna?'' ,,K3 aš nebusu liudnai man davė geležinius čeverykus, liepe sunešiot, tai tik tada leis manę pas tevus pasimatytie." — Jai tu nemokėsi ką padaryti, tai tu iki gyva busi nesunešiosi: tu sukurk ugnį, tuos čeverykus dščk in ugnį, padegįk-padegįk, pašveisk in žemias ir vėl degįk ir vėl šveisk ir tuo, kaip be matant, jau jų n6 ženklo nebus." Ji paklausė tos tarnaites, tep padarė ir subružino tuos čeverykus. Kaip parėjo jos tas vyras Žaltys, sako: ,jau nuplėšiau čeverykus." — ,,„Na tai, kad jau nuplešei, tai jau galesim važuot." Išsirengė ir išvažeu'. Atvažiavo netoli tėvišk6s; buvo ažeras, sako tas jos viras Žaltys: ,,„aš če liksu šitam ažere, o tu važuok pas tėvus, o kaip atvažuosi kada atgal, tai pašauk Zalty-Zalty, jai tu gyvas asi, tai išplauk pieno puta, o jai ne gyvas asi, tai išplauk kraujo puta, tai aš išeisu." Dabar jį paliko tam ažere, o ji

su mergaite parvažeu' pas tevus; klausia: ,,n'o kur tavo viras?" Sako: „namie palikau." — ,,N'o kaip tau ten ainasi gyvenimas?" — ,,Mano gyvenimas labai geras." Ji tovam aprakė, kur ji gyvena ir kaip. „Ale ten jai besišvečiuojant, tas brolis jos pradėjo klausinetie tos mergaites, sako: „n'o kur tavo tėvas?" Sako: ,,namie liko."

Ale toliau jis vis klausinėja, anoj ir pasakė teisybę, 8ako: ,,kaip važiavom če, tai jis liko šitam ažere, o pasakė

motinai, sako: kaip ateisi, tai sakyk: Žalty-Žalty, jai tu gyvas išplauk pieno puta, jai negyvas — kraujo puta

tai, sako, aš išaisu ir keliausim namon." Tas jos brolis

sako viens sau: „palauk, aš aisu pas tą ažerą."" Pajėmė

kardą, nuvėjo pas ažerą ir sako: ,,Žalty-Žalty, jai tu gyvas asi, tai išplauk pieno puta, jai negyvas — kraujo puta." Tas Žaltys išgirdo, ir jau iškiša galvą iš vandens, o tas brolis kaip davė su kardu, tik nusirito galva! Niekam nieko nesakęs, parėjo namon. Ale jau tai nusibodo besisvečiuojant, jau keliauja namon: atsisveikino tėvus ir iškeliavo. Atėjo pas tą ažerą ir šaukia „„Žalty-Žalty, jeigu gyvas asi, išplauk pieno puta, jai negyvas — tai išplauk kraujo puta." Teip tuo iškilo kraujo putos. Jau ir pamatė, kad jau tas Žaltys negyvas, — ner kas jai darytie, jau in tą savo dvarą nukeliautie negali, sugrižo pas tėvus ir ten jau buvo. (MVog Viganaucko Ožk.)