Apė medinčių ir perkuną

Sykį Budavonės girios sargas su muškieta išėjęs in kraštą girios no Vaisbuniškių. ' Ale, sako, ateina debesys iš kampo vakarų; jis bežiurėdams in tą debesį, pamat6 po Vaisbuniskių lauku, iš po akmens išlenda toks mažas vokietuks ir tupi ant akmens. "Tas debesys tuo pakilo, em6 griaut, žaibuot; kaip tik sugriauja, tas vokietuks — po akmeniu, kaip nustoja griovę, tas vel an akmens ir rodo subinę. "Tas sargas turėjęs sidabrinę sagutę, jis ją sudaužė an akmens, užtaiss muškietą, supy- 16 tuos šmotukus sidabro, kaip tas vokietuks subinę ištempė prieš debesį, tai jis jam kaip režė, tai, girdi, net smala akmuo apsili6jo! Aidams toliau pagiriu, žiuri — ateina toks senis; sako tas senis: ,,tai jau nušovei tą mano priešiniką." Sako: ,„jau." — „Tai dekui tau, ką tu jį nušovei; aš jį septynes miles atsivijau, o nieko negalėjau padarytie! Už tai, ką tu man tokią geradėjistę padarei, tai aš tau duosu parako — biskį inpilsi in muškietą, o ką pamįslysi, tą nušausi; ale in žmogų niekad nemįslyk šautie." "Tas senuks nuvė', o tam medinčiui kelis metus labai sekėsi šautie; o kaip kitą syk prie baudžiavų, buvo Pagernevoj labai biaurus akamonas, tie baudžiaunįkai visi sudėjo jam po auksiną, kad jį, kaip jis atjos pas girią, nušautu. Teip sykį jis atjojo pas baudžiaunįkus — jis pamierau"' jį šaut, tai ne jį nušovė, ale pats savę. (Mo Pilukaitienės iš Ožkabalių).