Senojo leidinio tekstas
Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Sykį vienas ukinįkas, pėtnyčioj prieš piet, pasijėmęs tarnaitę ir bradinį, nuvėjo in savo šioželką žuvų pasigautie an pietų. Ale jam be gaudant, pakilo juodas debesys ir pradėjo griautie; jedu paliovė gaudę, išsiplovė bradinį ir jau ais namon, ale atsisuka toj tarnaitė in užpakalį, žiuri, kad už jos stovi toks vokietis. Ji persigandus stumš tą vokietį; in tą syk sužaibavo ir trenkė in tą vokietį — tik smala pasiliejo, o tą tarnaitę ir pritrenkė. Matydams ukinįkas, kad jau ji negyva, tuo jis pasijem6 spatą, iškas8 duobę, tą mergą užkasė iki pažastų: girdi, pabuvo toj merga kokią valandą žemėj ir atgijo. (No Pilukaitienės, Ožk.)
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Lietuviškos pasakos yvairios · 4 dalis, 1905, Nr. 88
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
