Vabalėlis iš burnos

Vieną kartą ėjo du draugu per mišką. Beeidamu nuvargo ir susėdo ant pievos pasilsėtų. Susėdusiu užsirūkė pypkes, paskui vienas jų užmigo, o antras sėdėjo šalia miegančiojo. Vienu metu tas, kuris nemiegojo, pamatė, kad jo draugui iš burnos išbėgo mažas va. balėlis. Pradėjo tuomet jis žiūrėti į tą vabalėlį, kur jis bėgs. Nubėgo vabalėlis į tokį didelį didelį medį ir jame įlindo, o žmogus vis žiūrėjo, kada jis atgal išlys — ir pamatė, kad tas vabalėlis išlindo iš medžio visas baltas, nusimiltavęs ir taip greitai bėga, o pribėgęs prie to paties žmogaus vėl įlindo jam į burną. Nemiegojusis ėmė budinti savo draugą ir, pabudinęs ėmė jį klausinėti, kaip jis miegojęs. Šis ėmė pasakoti, kad sapnavęs, įog jis buvęs kažkokiame dideliame medyje ir kaip ten gražu buvę. Tada jo draugas jam pasakė, kad jis tikrai buvęs tame medyje ir nurodė net kurioje vietoje ir paskui papasakojo, kad jis matęs, kaip iš jo burnos išlekė vabalėlis ir įlindo į medį. Tada abu draugu nusprendė, kad tai buvusi žmogaus dvasia: kai žmogus sapnuoja, tai dvasia išeina iš žmogaus ir klaidžioja ten, kur sapnuoja. (Užrašė O. Marcilionytė, Skrebotiškyje).