Apė pustelniko širdį

Kad buvo pustelnįkas girioj, ir jisai gyveno urve, jis jokį gyvenimą neturėjo an viršaus. Ir pas jį atėjo aniuolas. Jem liepe apsičystįt, sako: ,,Ateis pas tavę dievas šende." "Tai jis eme išsišlavė savo tą urvą ir išsibarst6 žolynais ir laukė dievo ateinant. Atėjo dievas už dviejų adynų. Sako. ,,Zmogau, ar apsičystinait" Sako: ,,„Prašau, dieve, aik in vidų pažiurėt, kai pas manę gražu yra." „Ne, sako, žmogau —ar ką tu apsišlavei ir išsibarstei žolynais vidurį? Ale tau reikėjo nueit im bažnyčę prie kunįgo išsispaviedot visus savo griekus. Tai dabar tu labai sugriešyjei: Tai turi ait in girę toliau kur yra malkų prikirsta aktainė, turi prisinešt malkų ir užkurt, o an viršaus turi užlipt ir sudegt." Tai paskui sudegė, tik liko širdis jo.

Ir an rytojaus aina medinčius pro tą ugnavietę. Jem tep pakvipo labai, sako jisai: ,,Aš vakarą vaikščiojau, ir nieko če nebuvo, ir malkos visos sukrautos buvo: šende ateinu, kad ugnis buta, ir tep man kvepa." Jis emė su lazda pažarstė: ,,Kas če tep kvepa man?" Rado širdį, tai jis paeme parnešė namo'. Įr jis turėjo vieną dukterį, tai jis padavė jei, sako: „Duktė mano, išvirk man širdį šitą. O ašaisiu in girę, žinau paukščių tai aš parnešiu. Tai bus man užkandys." "Ta duktėtą širdį verda, ir jei pakvipo: em6 paragavo ir suvalgė. Pareina tėvas su paukščeis iš girios ir klause. ,,Duktė mano, kur padėjei širdį?" O ji pasakė: „Tėvai, epirgiau, pakvipo man, paragavau ir suvalgiau." Tai pradėjo ję tevas mušt už tą širdį, sako: ,,Kad aš tau parnešiau ir liepiau išvirtie, kam tu ję suvalgeit"

K 182

Už poros adynų gims jos sunus. Iš tos adynos pradėjo jis šnekčt ir vaikščiot. Sako: ,,Tėvai mano, pakinkyk arklius, reik mumiem važiuot int sudą, ba aš girdžiau, kad atėjo gromata, o jos niekas neperskaito: tai aš ję išskaitysiu." Nuvaževo in sudą ir rado visus sena: tas susirinkuses, ir skaito tą gromatą ir n6 vienas neperskaito. Sako: ,,Leiskit šitą vaiką." Tai jis apsiima išskaityt. Visi tie senatos pradėjo an akių spiaudyt, sako: „Tiek senatų susirinkę, 'o ne vienas neišskaito tos gromatos, dabar toks vaikas vystykluose budamas, ir jis tokę gromatą išskaitys." Tas vaikas išgirdęs sako: ,, Tėvai, grįžkim namo", ba aš girdžiu, kad už marių karalius miršta. Tai man reike skubįt pas jį, aš jį apsiimu išgydyt ir no smerties atpirkt“" "Tai jiedu važevo. Kaip tik išvaževo už savo vartų, užvaževo už kalnelio. Žiuri, kad vilkas an kelio guli. Sako tassenis; ,,Anuke mano grįžkim atgal, ba vilkas guli an kelio." Pa6čmė tas vaikas iš to tevo vadeles ir prasuko pro tą vilką ir važevo. Važiuoje toliau. Žiuri, kad an kryžakelės du žmonės, o vieną negyvą o nuozą kavoje. Dabartas tevas sako: ,, Tai vei anuke, žiurčk, kaip če kavoje girtuoklį, kad jisai dėl save n6 grabo nepasistoravojo." Ale tas vaikas nieko nesakė, nuvaževo. Važiuoje toliau, žiuri, kad atlydi poną labai gražei. Tai sako tevas: ,,Anuke, žiurėk, kaip tasai gražei užsipelnė: atlydi su karunom, eu kryžeis, su liktarnom ir su degančiom žvakėūm." Ale tas vaikas jem nieko nesak6, nuvaževo. Privaževo prie marių, Žiuri, kad tas vaikas, kap privaževo, ir važiuoje per mares viršum vandens. Pradėjo tasai senis rėkt, sako: ,,Vaike, tai nuskęsim!" Ale tas vaikas sako: ,,Tėvai, lik šioj' puse', o aš vienas aisiu." Kaip tik 6jo ir nuėjo viršum vandens. Nuėjo pas karalių. Žiuri, kad tenai — karalių ir daktarų. Teip jie visi davė jem kelę daeit pas karalių. Jisai intėjęs in tuos pakajus žiuri: kad jau karalius baige mirt.: Teip jisai priėjo prie karaliaus, išsi6- me plččkutę iš po pažastės. Sako: ,,Vajaunas karaliau, prašau pakvėpjįt šito mano vaisto." Kaip tiktai pakvėpino to vaisto, teip tuojau pradėjo karalius gražei žiuret. Paskui sykį vėl jam davė pakvėpįt, pradėjo karalius keltis. Trečiu sykiu davė jem pakvėpįit to vaisto, pradėjo karalius, atsikėlė iš numirusių, apsikabino tą mažiuką vaikelį, sako: ,,„Vaikeli, ką tu nori, tai aš tau

Ei L

duosiu, arba visą pinįgais apipilsiu.“ O jisai pasakė: „Vajaunas karaliau, nieko daugiau nenoriu, kai tiktai ketvertą šyvokų ir tą kočę, kur jus važinėjet." Ir sako karalius: ,„Ai atidusiu su visa akvata, aš tau tą ketvertą šyvokų ir tą kočę, kur aš važinėjau, ir pripilsiu pilną kočę pinįgų." O tas vaikas sako: „Nenoriu n6 tų pinįgų, tiktai tus šyvokus ir tą kočę, kur jus pažadėjot man.' Važiuoje per mares viršum vandens. Žiuri tasai diedukas, kad atvažiuoje, ir sako: ,, Tai žiurėkit mano anukas vienas pėsčes viršum vandens ėjo, o čionai su ketvertu šyvokų ir su tokiu kočiu viršum vandens važiuoje." Privažiavo prie krašto. Ir an tų marių du žuvinįkai žuvauje ir šneka, sako in viens kitą: ,,Kad jie važiuotu su tuo ketvertu arklių namo', o mumiem paliktu šitą kumelikę vežtie žuvimi in miestą!" Ale tas vaikas negirdėjo, ale tiktai savo pomietij' turi. O tasai senis verke, sako: ,,Vaikeli, mes nor duonos kąsnį nusipirksim." Ale tas vaikas t6vo neklausė, sako: ,,Palikime tiem biedniem žmonimi t3 kumelikę nusivežt in miestą žuvis."?

Važiuoje namo'. Sako vaikas: ,(TGvai ar nori žinot, kaip tas ponas če guli, kur pakavojo gražei?'? Jisai su koke rykščiuke mostele ir sako: ,,Tėūvai, žiuršk." Dabar atsidarė kapas, ir teip mušė dukas negardus iš tos duobelės. Teip sako tas senis: ,„Sunau, uždaryk, ba negaliu žiurčt." Važiuoje toliau. Sako tas vaikas: „Tėvai, ar nori matyt tą nuogalių, kur čion pakavotast" — ,„Noriu." Mostelė' su rykšte: atsidar6 kapas; žiuri, kad žvakės dega ir aniuolai gieda. ,„Matai, sako, tūvai, šitam sviete kaip užsitarnauja gerai, tai gerai ir tenai randa, o kad šlektai, tai šlektai ir tę randa." Važiuoje. Netoli namų sako vaikas: ,,Tėvai, ar nori matyt tą vil ką, kur čionai gulėjo?" Sako: „Noriu.“ ,,„Tevai, sako, aik už to kalnelio in klonį, tenai gulint vilką pamatysi." Nuėjo in tą klonį; žiuri, kad skryne pinįgų pilna ir atsivožius. Prisirinko pinįgų, prisidėjo in aulas čebatų ir kepurę ir in antį. Ateina tevas passunų. Sunussako: „Tėvai, ką tu matei? Argi tu matei vilką?" Sako. ,,Vei, vaikyti, skryne pinįgų atsivožius stovi." Tėvai, mažu tu emei?" — ,, Ėmiau." Sako vaikelis: ,,Nešk padčk, ba bus negerai." Pradėjo tėvas verkt, sako: ,,„Sunau, nor duonos nusipirksim." Ale sako: ,,Tūvai, nešk tik padėt

tuos pinįgus, kur radai." Nunesė tėvas tuos pinigus ir padėjo. Dabar sako vaikas: ,, Tėvai, važiuosim namo'." Parvažiuoje palei savo kiemą; žiuri, kad an atšleimo stovi skryne toj pati su pinįgais. Tai dabar tas vaikas sa ko: „Tėvai, aikim namo" in grinčę, ir duos mumiem valgyt. Kai pavalgysim, tai aisim tada samdyt žmonis ir medžius pirkt ir budavot grinčę. Išsibudavosim triobas gražes, mes negyvencim tokioj sulužusioj.". Tai paskui samdė žmonis, medžius tašė ir budavojo triobas. Ir jau paskui gyveno gražei, o tas senis dekavojo tai dukterei ir tam sūnui, kad išprovyjo triobas gražes ir arklius ir kočę, ir apsirėdyt apsireds. (uo tos pačios.)