Apė bajoro dukterį, katra į vaiską išėjo

Vieną sykį bajoras verke vaikščiodams ir dusauje, kad jis neturi sunų, o dukterų turi devynes. Reike jem leist į vaiską žalnčrių, o neturi; o kad ne'teis,brs bedoj'.: O duktė klauso, ko tevas dusauje, klause: ,,T6- veli, ko tu tep liudnast Vaikščioji po dvarą ir dusauji" Atsakė tevas: ,,Ką aš nedusausiuį Štai reike

duot žalnėrių, o neturiu." Atsakė duktė: ,,Leisk manę į vaiską." "Tūvas pradėjo juoktis, sako: ,,Mergų nepriima į vaiską." Bet ji išsiprašė. Aprėdė tevas dukterį vyriškai, nukirpo plaukus ir išleido.

Išėjus dukt6 į vaiską gana smagi buvo, muštrą išmoko greit ir buvo gražus pažiurėt vyras. Pastojo prie paties cėsoriaus tam pulke. Gerai varydams službą gavo vyriausybę, toliau didesnę, toliau da didesnę, ir pastojo jenaroliu. O karaliaus duktė pamačius labai tą jenarolą pasidabojo. Klause tevo, ar jei pavelys už to jenarolo tekčt. Teip pavelyjo teket, apsiženyjo. Sugulė pirmą naktį in lovą. Karaliaus duktė akyva buvo apžiurėt vyrą savo, o jis dabojosi, bet ji apžiurėjo, kad "jos vyras merga buvo. Potam pradėjo nekęst, skundėsi tėvui, kad ,,Su tuo vyru negyvensiu."

O karalius turėjo pažintį su kitu karalium: Katras pas jį iš jo žmonių prasikalsdavo, tai jis siųsdavo su koke gromata pas tą karalių, o tas ten smertį padarydavo. Tai dabar siunče ir savo žentą: ,,„Aik ten, atgausi savo pasogą." Tas aidamas per girę pamatė, kad vienas žmogus šoką no vieno medžio viršunės ant kito. Sako: ,,„Ko tu čion šokinėjiį Lipk žemyn." Tas ir nulipo, paklausė nulipęs: ,,Kurgiaini?' Atsakė jem: ,,Ainu in tą žemę parnešt savo pasogą." Atsakė jem: „Tau bus ten smertis; aisim sykiu." Ir 6jo. Ejo toliau per girę, pamatė žmogų, kad jis pričjęs aržuolą apsikabinęs išrauna ir kelis su šaknims, su šakoms cielus aržuolus neša in krūvą. Aina ir tas su juom. Ejo toliaus, pamate, kad už medžio užsiglaudęs medinčius celevoje zuikį šaut. Paklausė ,,Kur jus ainat?" Atsakė karaliaus žentas: ,,Ainu in tą žemę pasogos parsinešt." Medinčius sako: ,,Bus ten tau smertis, ale aisiu ir aš drauge." Liepė medinčius atsitraukt visiems, o jis išdurė skyliukę su lazda in žemę, pridėjęs ausį klauso, ką šneka tas karalius, pas katrą aina; o buvo da toli trys šimtai mylių. Pridėjęs ausį prie žemės išgirdo, kad tas karalius šneka: „,Ugne sudegįsiu, arba žvėrims atiduosiu." Toliaus visi kelevo, nuėjo pas tą karalių. "Luojaus karalius šoko barti jį, bet jo sebrai padarė provą: ,,Da pirmiau aisim lenkčiu." Karalius išleido bėguną; o šitas išleido tą, katras viršunėm šokinėjo. Ir pastatė juos už kelių dešimtų mylių pagal mares. Kaip 6m6 jie

bėgt, tuojaus šitas, katras aržuolus nešė, padar6 kalną. Bėgunas neužsikabina, kaip tik užlipo aukštyn. O medinčius budams už tiek daug mylių pamatęs nušovė. Tas parbėgo. Klause karalius: ,,Kur mano žmogus?" Atsak6 jem: ,,Jau pasiliko, ba negreitas."

Tada grįžo atgal. Aidami atgal užėjo in vieną giinčiukę. "Ten rado visko ant stalo valgyt ir gert. Pavalgę nežino ką daryt. Kad nieko tuose namuose nebuvo, karaliaus žentas užsilipęs prišiko an stalo. Parėjus ragana niekaip daugiau nekeikė, tik sakė: ,,„Jeigu vyras, kad gautu mergiškus pautus, o jeiga merga, kad gautu vyriškus!"? O b'eidams karaliaus žentas pajuto, kad jem išdygo pautai, prasidžiugęs €jo namo". Par6- jęs vėl gyveno su savo pače. Tada pasigyrė jo pati, kad geras vyras, ne toks kaip pirma. Dabar mylisi ir gyvena po šei dienai, jeigu nenumirė. (Užraš. Pajėsi)" )