Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Sykį ėjo viens žmogus per girę, o jis buvo pailsęs ir atsigulė; tai atbėgo lape, o ta sakė: ,,Žmogau, kelk, vilksš dabar but' tavę papjovęs." O tas žmogus atsikėlęs apsidair6: n6r' vilko. Bet lapė sakė: ,,ZŽmogau, ką tu man dabar duosi, kad aš tavę nuo vilko išgelbėjau?“" "Tas žinogus mislijo, ką jis jei dabar gal' duot, ale jijie greitai sakė: ,,„Uai mą porą višteliu duok, už ką tavę nuo vilko išgelbėjau.'Dabar tas žmogus namo' pareina, o jis imasi žaką, ir įsikiša porą margų šunyčų, o vel eina į girę. Ota lap6 jam jau dėl tu dviejų vištų priešais atbėgo ir sakė: ,, Parodyk; o ans žaką nusiima ir paledže (paleidže) jei du šunyču. Tai ji bėgo nusigandusi tų šunyčų vėelį savo uolą, o tuodu šunyčei ję Emė vyt'. Bet uolo' budama, ji su savo uodega šunyčus erzino ir sakė: „„Marze! te uodegą!" mislydama ję tik nesugaus; ale šunyčei už uodegos nutvėrė, ję iš uolos ištrakę (ištraukę) sudraskė. — (Vžrašė taspats, Kuršiuose.)
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Lietuviškos pasakos yvairios · 1 dalis, 1903, Nr. 5
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
