Sirat-ėl-yt-ėli bė" milžin-uk-ėlis

Nežinau nė' kur, nė? kada tev-eliams išmirus viens vaik-už-6lis lika an? sviet-uže. Bėdunas širat-el-ytis budams ir niekur viet-už-ates neturedams pasimislyje į sviet-elį keliat, bene rastu kur pastog-ut-utę sava amž- 6l-eliui. Kelion-už-€lei daugiau' nieka ne turėje, kai! keletą varšk-utes kež-uk-užiu ir sur-uže kamp-ut-yt-ėlį, o rank-el-ytė' stiproką apgeležuotą ažuol-už-yt-ele lazd-užikę. Bekeliadams atrada nuvargusį paukš-tyt-už-€l-yt- 6lį an' žemuž-€les begulintį kai' negyvą. Atšildyt norėdams, įsikiša į delmon-yt-ėlį ir pr'ėjęs kaln-už-at-yt-elį an' to ussilipa apsidairyt ketįdams, kur 6sąs. O ir sutika tia' baisų, didį milžin-uk-ytį jį užmuštie jau besikėsantį. Tam jia su sava lazd-el-ele greit an? koi-ikės pirštuk-€le vieną bakstelėje, kat aus an" vienos koi-ut-ėles šokinėt pradėje, gvolt-užį šaukdamsa; buva jam vištak atę patropyjęs skaudžei užgat. ,, Na! na! sakąs žmog-el-ytis pasidrasinęs, ko tei" baisei rekauji, juk da"? bos pridėjau sava laz-ut-ytę! kas bus, kat patakęs išilgai sveikat-ėles, ussmogsiu?" ir jau iškėlęs kėsės'. Milžin-uk-ukas šauki:

*) patalų.

„Ne mušk! ne mušk! jau susikalbūs'va, kai' brol-yt-uželiukai, pastos'va draugal-yt-ėlei. "Fava tas knipeluž-€]-yt-6lis labai skaudus, bos užgadams. Matysiu, ar ir šei' turi ayl-už-at6s! Bandys*'va spast!? Ir per vidur: užį pašmęs strampą gal-ut-yt-€lį spadi, kat gyv-elis virt pradėje. ,,Tai nieks! atsiliepi šitasai, spasiu pa6męs akmen-el-užį." Ir pagriebęs sava kež-uk-ėlį spadi, kat vanden-ait-6lis strukl-6l-yteis bėga abigalei. ,, Tai syl-užate!"" — „Dabar imsiva mest, katras toliau' numestu." Ans pagriebęs akmen-uk-ėlį kai vyr-už-uka gerą galv-užatikę gal-ut-ytį nulakina, o šis pagriebęs paukšt-uk-ytėlį iš dialmon-ėle kai' meti, tai tas nusigandęs lški ir 16- ki kol ak-yt-6lėms pradinga, judviejų nė' viens ne mati nusiledžent. ,, Tai metimn-už-6lis!" Milžin-uk-6lis pabuga tai matylams, ale geriau' jį per priet-el-uk-yt-6lį turėt norėedams pasikvieti į sava nam-ul-yt€lius pas sava brol-už-ačius, tiems namie vislab' papasakodams. Tie, patys įbugę, susitari jį nakt-už-el6' bemiegant užmuštie

Ir apčiupinėję pačmį gelež-yt-už-6les storą kart-ait-ytę ir droži per priegalv-at-atį, kat ir lovuž-€l-uži sugriuva, mislydami jo galv-6l-yt-ėlę sukulsę. O šis tyčioms koi-učiu galut-ytyj' buva atsigulęs, ir galv-eles viet-6l-yt-6lėj' aprištą ir apvyniotą puod-el-ait-uk-€l-yt-€lį padėjęs. O lov-at-€lei suirant pašokdams surika: ,,Kas če mana lovel-yt-užę užgava, kur tik' yr" mana laz-yt-ėli?? Anie pabugę išbildėje, jam nam-už-yt-užius vienam palika ir anaip' toli potam jo lenkės'. O jis, tuose įsirengęs, bė bamu-už-eles gyviana kol gyva. (Girdėta Tilžėje apie 1868 m.)